ePaveldas Naktinis Dieninis

Radvilų mauzoliejai: katalikiškas Nesvyžiuje ir protestantiškas Dubingiuose

XV–XVI a. pr. nuo bajorijos luomo atsiskyrusi diduomenė dominuojančią padėtį valstybėje savo ir visuomenės savimonėje tvirtino išskirtinių rezidencijų statybomis ir atskirų giminės kapaviečių jose įrengimu. XVI amžiuje LDK šių aristokratinės strategijos procesų lyderiai buvo Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos. Didikų giminių mauzoliejai ir jų laidotuvių iškilmės – pompa funebris – paskutinis su mirusiuoju susijęs teatralizuotas reginys, apjungęs daugelį meno rūšių, tapdavo giminės svarbą ir šlovę pabrėžiančiu kulminaciniu komunikaciniu įvykiu.

Giminės pamaldumo ir prestižo simbolis

Parenkant giminės atstovų laidojimo vietas svarbiausia būdavo asmens ne tik luominė, bet ir konfesinė priklausomybės. XIV–XV amžiaus pr. priėmus krikščionybę, kol trūko bažnyčių, mirusieji kurį laiką deginti ar laidoti griautiniuose kapuose, kapinėse, kuriose anksčiau laidoti pagonys. Pirmosios krikščioniškos kapinės siejamos su miestais ir ypač Pranciškonų ordino veikla. Gausėjo parapinių katalikų ar stačiatikių maldos namų, prie jų ėmė veikti kapinės. Diduomenė amžinam poilsiui rinkosi išskirtines vietas, jų įsteigtose ir kitaip paremtose bažnyčiose, cerkvėse ir vienuolynuose. Dėl išplėtoto kankinių kulto, tikint, jog kankiniai saugo gyvuosius ir globoja mirusiuosius, norėta amžinam poilsiui atgulti kuo arčiau garbinamos kankinių laidojimo vietos – bažnyčioje. Sykiu tai buvo ir socialinio prestižo išraiška.

“

XVI amžiaus pab. –XVII a. I p. įsigalėjo tradicija kurti šeimos kapavietes – kelių kartų giminės mauzoliejus.

LDK diduomenė iki XVI a. vid. savo palaidojimams rinkosi pagrindinius katedrinius maldos namus (Vilniaus katedrą ar Kijevo Pečioros lauros soborą), svarbiausius maldos namus sostinėje, pvz., Vilniaus pranciškonų ir bernardinų bažnyčias arba didikų įsteigtas bažnyčias/cerkves pagrindinėse savo rezidencijose. XVI amžiaus pab. –XVII a. I p. įsigalėjo tradicija kurti šeimos kapavietes – kelių kartų giminės mauzoliejus. Iš šiandien išlikusių tokių palaidojimų geriausiai žinomi katalikiški mauzoliejai: Radvilų Nesvyžiuje, Sapiegų Vilniuje, Chodkevičių Kretingoje ir protestantiškos Radvilų šakos Dubingiuose.

Kuklios šeimos kapavietės įkūrėjo laidotuvės

Vienas ankstyviausių, didžiausių ir ilgiausiai veikiančių mauzoliejų yra katalikų Olykos ir Nesvyžiaus šakos Radvilų mauzoliejus Nesvyžiuje. Jo įkūrėjas – Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikštis konvertitas (iš protestanto į kataliką), Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Jo 1587–1603 m. pastatytos Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčios požemiuose įrengtas mauzoliejus amžino poilsio vieta tapo daugiau kaip 70 šios šakos Radvilų giminės atstovų.

“

Radvilos Našlaitėlio kūnas į bažnyčią, anot jo nurodymo, turėjo būti atvežtas dviem neuždengtais žirgais, be pažymėjimų ar herbų.

Ankstyviausi palaidojimai – XVI a. pab., o  paskutinieji – XX a. pabaigoje. Tarp pirmųjų palaidojimų – didiko ir jo žmonos Elžbietos Eufemijos Višnioveckos Radvilienės († 1597) pirmagimio sūnelio, išgyvenusio 18 mėn., Mikalojaus († 1588), anksti mirusių dvynukių Kristinos (1593–1599) ir Kotrynos (1593–1600) bei gabumais garsėjusio šešiolikmečio sūnaus Kristupo (1590–1607) palaikai. Jiems tėvai pastatė puošnius antkapius. Pagal testatorių valią be jokių iškilmių Nesvyžiuje buvo palaidoti ir abu sutuoktiniai. Radvilos Našlaitėlio kūnas į bažnyčią, anot jo nurodymo, turėjo būti atvežtas dviem neuždengtais žirgais, be pažymėjimų ar herbų. Mirusiojo kūną prašyta apvilkti vien jo piligriminiu apsiaustu, o ant kaklo uždėti iš Jeruzalės atsivežtą varinį kryželį. Į bažnyčią mirusįjį turėjo nešti varguoliai, o į laidotuves nurodyta kviesti tik saviškius. Jos turėjo vykti netrukus po mirties, nelaikant kūno ilgiau nepalaidoto. Didiko kūnas, berods, buvo balzamuotas, nes 1953 m. komisija, tyrusi balzamavimo metodus, rado puikiai išsilaikiusius M. K. Radvilos Našlaitėlio palaikus.

Paskutinio Radvilos Nesvyžius sulaukė XX a. pabaigoje

XVII a. pr. Nesvyžiuje amžino poilsio atgulė dar trijų didiko sūnų bei jų šeimos narių palaikai. Tik du Radvilos Našlaitėlio vaikai buvo palaidoti kitur: Italijoje mirė ir ten palaidotas Maltos ordino kavalierius viengungis Zigmantas Karolis Radvila (1591–1642) bei, kaip įprasta ištekėjusioms didikėms, vyro Kiškos rezidencijoje atgulė Našlaitėlio dukra Elžbieta Tenčinska-Kiškienė (1585–1618). Mauzoliejuje vieta išimties tvarka suteikta ir artimam Radvilos Našlaitėlio dvariškiui bei bičiuliui, Kauno maršalkai, Radvilą lydėjusiam piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę, Andriui Skorulskiui († 1637).
Dar XX a. I p. dokumentuose minima, kad Radvilų palaidojimų Nesvyžiuje būta 102. Laikui bėgant, dalis senųjų karstų ir puošnesnių sarkofagų buvo sunaikinti ar nukentėjo per kapavietės tvarkymus bei niokojimus. Didesnių netekčių išvengta. Katalikams, skirtingai nei protestantams Radviloms, neprireikė kilnoti mauzoliejaus. Šią kapavietę dar ir šiandien amžino poilsio vieta renkasi Radvilų giminės palikuonys. 2000 metais čia palaidoti Londone 1999 m. mirusio Nesvyžiaus ordinato Antonijaus Mikalojaus Radvilos palaikai.

Ką mena Dubingių mauzoliejus?

LDK protestantų diduomenė atskiras šeimų kapavietes ėmė kurti nuo paskutinio XVI a. ketvirčio. Pirmieji šioje srityje išsiskyrė kalvinistai Biržų ir Dubingių šakos Radvilos. Apie 1564–1565 m. tuometiniam Trakų vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam (apie 1515–1584) pakeitus Dubingių bažnyčios konfesiją, jos rūsiuose nuspręsta įrengti šeimos kapavietę. XVII amžiaus I p. čia palaidota apie 10 Radvilų giminės atstovų ir galbūt jiems artimų klientų.

Pirmasis Dubingių reformatų bažnyčioje 1577 m. pavasarį atgulė M. Radvilos Rudojo dviejų metukų anūkas Mikalojus Radvila (1575–1577). 

Įdomybė

Vienas ankstyviausių, didžiausių ir ilgiausiai veikiančių LDK didikų šeimos mauzoliejų yra katalikų Olykos ir Nesvyžiaus šakos Radvilų mauzoliejus XVI amžiaus pab. –XVII a. pr. įkurtas Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio. Šią kapavietę dar ir šiais laikais amžino poilsio vieta renkasi Radvilų giminės palikuonys. 2000 metais čia palaidoti Londone 1999 m. mirusio Nesvyžiaus ordinato Antonijaus Mikalojaus Radvilos palaikai.

Vos po pusmečio bažnyčia sulaukė jo motinos kunigaikštienės Anos Sobkaitės-Radvilienės († 1578) ir jos anksti mirusios dukrelės Barboros (1573–1578) palaikų. Kitos laidotuvės galėjo būti Dubingiuose – 1583 m. mirusių Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos antrosios žmonos Elenos Hlebovičaitės ir jų dukrelės (1580–1583) laidotuvės, nors to M. Radvila savo testamentuose nepaminėjo. Radvilų mauzoliejaus Dubingiuose istorijoje kulminaciniu momentu tapo kapavietės kūrėjo M. Radvilos Rudojo laidotuvės 1584 metų liepą. XVII a. šaltiniuose minimas Dubingių bažnyčioje buvęs ir didikui skirtas marmurinis antkapis. Įvykiu tapo vyriausiojo didiko sūnaus M. Radvilos laidotuvės 1589 metais. Į jas, sprendžiant pagal korespondenciją, nepaisant tikėjimo skirtumų, susirinko įtakingiausi LDK politikai, tarp kurių buvo katalikai Lenkijos kancleris Janas Zamoiskis ir LDK maršalka K. M. Radvila Našlaitėlis. „Antrąjį gyvenimą“ Radvilų mauzoliejui Dubingiuose suteikė LDK pataurininkis, Vilniaus kaštelionas M. Radvilos Rudojo anūkas Jonušas Radvila. Jo rūpesčiu ir lėšomis iki 1620 m. medinės Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje iškilo mūrinė vienabokštė bažnyčia. Jis 1621 m. iškilmingai, lydimas tūkstantinės palydos, nešinos juodomis vėliavomis su Radvilų herbais, buvo palaidotas naujos bažnyčios rūsyje, greta protėvių.

Kunigaikštystės galingųjų poilsio vieta

Po šių laidotuvių didiko brolis Vilniaus vaivada Kristupas II Radvila dar sykį pertvarkė giminės kapavietę Dubingiuose, atnaujino rūsius, užsakė ir pastatė 3 000 auks. vertės marmuro sarkofagus: 2 baltus mažesnius, po du juodus ir raudonus bei vieną baltą. Nuo XVII a. 4-ojo deš. bažnyčios inventoriuose minimi 8 bažnyčios rūsyje laikyti karstai su Radvilų palaikais. O pirmajame žinomame inventoriuje (apie 1634 m.) nurodyta jau 10 palaidojimų Dubingiuose. Tikėtina, jog prie ankstesnių 6 palaidojimų XVII a. pr. į Dubingių bažnyčią iš Vilniaus perkelti XVI a. vid. mirusių gretimos šakos didikų – Vilniaus vaivados Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) bei jo žmonos Elžbietos Šidloveckos (1533–1562) palaikai, o dar dviejuose karstuose galėjo ilsėtis didikams artimų klientų palaikai. Vėlesnių nei 1627 m. Radvilų palaidojimų Dubingiuose nežinoma.

Nuo XVI a. 8-ojo deš. pradėjęs funkcionuoti Dubingių Radvilų mauzoliejus 1577–1627 m. buvo pagrindinė kunigaikščių kapavietė. Jame palaidoti kone visi svarbiausi to meto giminės atstovai – evangelikai reformatai. Tai buvo viena pirmųjų tokio masto evangelikų kapaviečių LDK. Kunigaikščių Radvilų sarkofagai Dubingių bažnyčioje buvo iki rusų kariuomenės įsiveržimo 1655 metais. Tuomet, nusiaubus bažnyčią, Radvilų alaviniai sarkofagai buvo pagrobti, o „kūnai iš rūsio išmėtyti po bažnyčią“. Dvaro paseniūnis „surinko kūnus ir sunešė į rūsį“, kur jie perkelti į paprastus medinius karstus su pritvirtintomis sidabrinėmis lentelėmis. 2003–2005 metais vykdytų archeologinių Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios tyrimų metu buvo rastos kapavietės liekanos. Manoma, kad tai galėtų būti didikų Radvilų palaidojimai. 2009 metais į naują sarkofagą sudėti palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Dubingiuose.

Raimonda Ragauskienė

D. Karvelis, R. Ragauskienė, Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vilnius, 2009.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Dvasinis gyvenimas, religija Istorijos XVI vidurio - XVII a.