Rektorius iš obuolių krašto

Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga gimė 1536 m. į pietus nuo Varšuvos esančiame Grujeco miestelyje, kuris mūsų dienomis garsėja bene didžiausiais Europoje obelų sodais. Prieš kelis šimtus metų tai buvo Mazovijos – periferinės Lenkijos Karūnos provincijos – užkampis. Didmiesčiuose gyvenantys lenkai ir šiandien mozūrus kai kada paverčia pajuokos objektu: jų papročiai esą netašyti, jie daug gerią ir net bendraują su meškomis.

Ne tokie kandūs vertintojai teigia, kad mozūrai labai prisirišę prie tradicijų ir katalikų tikėjimo; šių vertybių neišjudino nei humanistiniai, nei Reformacijos vėjai.

Intelektualas iš provincijos

“

Petras Skarga dar paauglystėje paliko tėvo malūnininko ūkį, įstojo į Krokuvos universitetą ir kibo į mokslus (1552–1555) su provincialui būdingu užsidegimu. Vėliau, prabėgus dešimtmečiams, jis su pagarbiu dėkingumu minėjo tenykščius profesorius, kūrusius Reformacijos iššūkius drįstančios priimti katalikybės veidą.

Gyvenimas periferijoje retai kada tampa privalumu. Tarsi nujausdamas tai Petras Skarga dar paauglystėje paliko tėvo malūnininko ūkį, įstojo į Krokuvos universitetą ir kibo į mokslus (1552–1555) su provincialui būdingu užsidegimu. Vėliau, prabėgus dešimtmečiams, jis su pagarbiu dėkingumu minėjo tenykščius profesorius, kūrusius Reformacijos iššūkius drįstančios priimti katalikybės veidą. Katalikybės, kuri tapo jo gyvenimo pašaukimu: Krokuvoje P. Skarga nusprendė tapti dvasininku ir priėmė kunigo šventimus.

Paskirtas Lvovo arkivyskupijos katedros kanauninku jis netrukus ėmė garsėti sparnuotu ir ugningu žodžiu. Jo pamokslai traukė minias klausytojų, aplink jį būrėsi tenykštis katalikų elitas. Tačiau po kelerių metų P. Skarga, tuomet jau įžengęs į ketvirtąjį dešimtmetį, nusprendė stoti į dinamizmu garsėjusią Jėzaus Draugiją ir išvyko studijuoti į Romą. Ten per dvejus metus (1569–1571) baigė įprastai 12 metų trunkantį jėzuitų dvasinės formacijos kursą ir, ordino siuntimu, atsidūrė Vilniuje.

Jėzuitas Indiją rado Vilniuje

Tuo metu, kai Vakarų Europos jėzuitai Gerąją Naujieną nešė į Indiją, Kiniją, Japoniją ir Ameriką, P. Skarga savąją Indiją atrado LDK sostinėje, kur gyveno 11 metų (1573–1584). Netrukus paaiškėjo, kad aktyviam jėzuitui veiklos čia apstu.

“

Vos atvykęs į Vilnių, 1573 m. liepos 17 d., P. Skarga parašė laišką savo viršininkui į Romą: „Man skauda širdį, kai matau šio krašto vargus: tiek tūkstančių katalikų palikti be ganytojų, be duonos, kurios prašo mažutėliai; dalis jų turi nukeliauti net 20 mylių, kad Vilniuje galėtų prieiti išpažinties. Net baugu minėti, kokie prasti kunigai likę kai kuriose parapijose ir kokios didelės tenykštės kitatikių minios. Tiek daug čia svyruojančiųjų tikėjime, kurie mielai grįžtų į katalikų Bažnyčią jei tik kas iš mūsų čionai atvyktų. Neieškokimeindijų Rytuose ir Vakaruose, čia turime tikrą Indiją – Lietuvą ir Šiaurę.“

Šiuose žodžiuose sutelkta visa P. Skargos gyvenimo programa – sielų gelbėjimo darbas per tikinčiųjų atvedimą į katalikų Bažnyčią. Daugiatautis Vilnius puikiai tiko tokiai misijai: čia gyveno ir įvairių srovių protestantų, ir stačiatikių. 

Diskutuoji – būk pasirengęs smūgiui

Religinių doktrinų prieštaringos interpretacijos išprovokavo daugybę karų ir prievartos aktų. Vilniuje P. Skargai irgi teko patirti smurto. Kartą, 1574 m. rugsėjį, po eilinės diskusijos su A. Volanu, vakarėjančia gatve einantį P. Skargą pastebėjo protestantas Albertas Seplevskis. Jis ėmė užgaulioti jėzuitą („žudikas!, padorių žmonių suvedžiotojas!“), grasinti mirtimi, o galiausiai būdamas raitas (ir girtas) metėsi ant P. Skargos ir smogė jam į veidą. Kilus triukšmui aplinkiniai konfliktą užglaistė, tačiau byla pateko į teismą. Bajorui A. Seplevskiui už pasikėsinimą į dvasininką grėsė galbūt net mirties bausmė, tačiau P. Skargos pastangomis reikalas išspręstas susitaikant.

Nepageidaujama parama iš Romos

“

Neprašyta pagalba nenudžiugino P. Skargos, nes ji tarsi rodė, kad Vilniuje dirbę jėzuitai per silpni vieni patys ginti savąsias tiesas.

Privatūs P. Skargos ir A. Volano pokalbiai (kai kurie jų vyko Vilniaus vaito (kataliko) Augustino Rotundo namuose) netrukus virto visuotinai reikšmingu vyksmu, kurio aidai pasiekė net Italiją – ten vienas jėzuitas net parašė knygą (1575), kurioje mėgino neigti A. Volano idėjas. Kaip bebūtų keista, neprašyta pagalba nenudžiugino P. Skargos, nes ji tarsi rodė, kad Vilniuje dirbę jėzuitai per silpni vieni patys ginti savąsias tiesas. Ta proga P. Skarga rašė: „Prieš vieną protestantų plepį nereikia naudoti Romos patrankų“. Į jo nuomonę atsižvelgusi Jėzuitų ordino vadovybė knygos spausdinimą sustabdė.

Gali būti, kad P. Skargai italo jėzuito parama neatrodė būtina, nes tuo metu jis rengė asmeninį atsaką protestantams – veikalą „Už Švenčiausiąją Eucharistiją“ (1576).

Kita veiklos kryptis – stačiatikiai

“

Kai įtakingi Vilniaus katalikai pajuto, kad iš sakyklos P. Skargos skelbiamos mintys gali būti naudingos siekiant bažnytinės vienybės tarp katalikų ir stačiatikių, jie įtikino jį parengti dar vieną knygą. Taip gimė „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ – vienas įdomiausių LDK poleminių tekstų (pirmasis leidimas 1577 m., antrasis – 1590 m.).

Į katalikiškųjų tiesų propagandą pasinėręs P. Skarga pamokslavo jėzuitiškoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. Į ją ir protestantai, ir stačiatikiai slapta siuntė „šnipus“, kad tie praneštų, ką per pamokslus byloja ugningasis jėzuitas. Kai įtakingi Vilniaus katalikai pajuto, kad iš sakyklos P. Skargos skelbiamos mintys gali būti naudingos siekiant bažnytinės vienybės tarp katalikų ir stačiatikių, jie įtikino jį parengti dar vieną knygą. Taip gimė „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ – vienas įdomiausių LDK poleminių tekstų (pirmasis leidimas 1577 m., antrasis – 1590 m.).

Įsivaizduojamą auditoriją P. Skarga siekė paveikti ne tiek teologiniais, kiek kultūros istorijos argumentais. Jis negailestingai pliekė menkai išsilavinusius stačiatikių dvasininkus ir net leido sau pareikšti: „Su slavų kalba niekas niekada negali tapti mokytu.“ Tačiau dėl tamsumo P. Skarga kaltino ne rusėnus, o graikus. Jei su krikščionybe rusėnams būtų įskiepyta ir graikų kalba, jie jau seniai būtų susiprotėję ir permatę graikų atskalūnybę bei klastą. Dėl to P. Skarga be užuolankų kvietė rusėnus atmesti jiems užneštą antikatalikišką užkratą ir sudaryti uniją su Roma. 

Poleminis sprogimas ir kalbos pamokos lenkams

Knyga „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ tapo dar viena polemine bomba. Jos sprogimas sukėlė tokias galingas aistrų bangas, kad kai kurie rusėnų turtuoliai dalį knygos tiražo savo lėšomis išpirko ir sudegino. 

“

Knyga „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ tapo dar viena polemine bomba. Jos sprogimas sukėlė tokias galingas aistrų bangas, kad kai kurie rusėnų turtuoliai dalį knygos tiražo savo lėšomis išpirko ir sudegino.

Šiais laikais P. Skargos polemika atrodo nepaprastai karšta, bet anuomet viešame diskurse abipusiai kaltinimai erezijomis buvo įprastas dalykas. Svarbiau tai, kad ši polemika padėjo stiprinti ir katalikų, ir protestantų savimonę, o rusėnus paskatino atnaujinti savo bažnytinį gyvenimą.

Gyvendamas Vilniuje P. Skarga pasitarnavo ir lenkų katalikams, nes iš čia jo išleistos knygos „Šventųjų gyvenimai“ (1579) kelios kartos mokėsi taisyklingai rašyti lenkiškai. 

Nuostabu, kad būtent Vilniuje kaip rašytojai prasiskleidė abu lenkų literatūros korifėjai: Petras Skarga ir Adomas Mickevičius. Tiesa, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius šios garbės nesureikšmino. Jis buvo paniręs į kunigo ir rašytojo gyvenimą, o rektoriaus pareigos (1579–1584) jam tapo tik administracine našta. Tad atleidimas iš pareigų P. Skargai buvo gera naujiena.

Darius Baronas