Riteriška gyvensena
Ilga kaimynystė kartais virsta draugyste
Apie riterystę Lietuvoje duomenų išliko nedaug, todėl ilgą laiką buvo skeptiškai vertintas jos paplitimas tarp krašto politinio elito atstovų. Bet surinktų duomenų visuma leidžia kitaip suvokti šios viduramžių kilmingiesiems reikšmingos gyvenimo formos sklaidą Lietuvoje. Su vakarietiška riterių kultūra lietuviai artimiau susidūrė XIV a., kai Vokiečių ordino organizuojamų žygių metu Lietuva tapo svarbiu Europos riterių intereso objektu.
“
Ordino pareigūnus ir lietuvių didikus vis labiau siejo riterių kultūros pasaulis.
Ilgas sugyvenimas viename regione neišvengiamai lėmė abiejų pusių kilmingųjų suartėjimą, todėl XIV a. pabaigoje tapo dažnesni taikūs ir draugiški kontaktai tarp LDK ir Ordino atstovų. Ordino pareigūnus ir lietuvių kunigaikščius bei didikus vis labiau siejo tas pats riterių kultūros pasaulis. Tai patvirtina lietuvių didikų perimti riteriški herbai bei abipusės dovanos. Štai XV a. pradžioje Balgos komtūras „senos draugystės vardan“ lietuvių didikams Manvydui ir Čupurnai dovanų siuntė riterystės simbolius – pentinus. Vėliau dovanoti ir kiti įvairūs riterių reikmenys.
Ar vyko riterių turnyrai Vytauto dvare?
Aktyviausiai riterių kultūra Lietuvoje sklido Vytauto valdymo metais, kai, priėmus krikščionybę, stiprėjo politiniai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų ir Vidurio Europos kraštais.
“
Vytauto dvaras pamažu tapo riterių kultūros židiniu regione.
Vos tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas pradėjo rengti kryžiaus žygius.Per penkerius gyvenimo Ordino žemėse metus Vytautas gerai perprato tokių žygių organizacijos subtilybes. Jo karinėse ekspedicijose prieš totorius, Maskvą ar Naugardą dalyvaudavo riteriai iš Lenkijos, Ordino, Čekijos, Silezijos, Vokietijos.
Įdomybė
Romos karalius Zigmantas į savo 1408 m. įkurtą Drakono ordiną 1429 m. priėmė Vytautą. Specialia privilegija leido didžiajam kunigaikščiui į Drakono ordiną verbuoti naujus narius tarp LDK kilmingųjų.
Tai, kad šie žygiai buvo ne tik politinių Vytauto planų dalis, bet ir riteriško gyvenimo forma,liudija ta proga jo dvare apsilankydavę heroldai (viduramžių Vakarų Europos karalių, didikų rūmų šaukliai) iš Burgundijos, Italijos ar Austrijos. Vytauto dvaras pamažu tapo riterių kultūros židiniu regione. Institucinį šios kultūros pobūdį atspindi oficialios heroldo pareigybės įsteigimas. Juo tapęs Niklas Lučka pagal to meto europinį paprotį buvo vadinamas šalies vardu Litherland – Lietuva. Jis turėjo rūpintis riteriško gyvenimo formų sklaida valdovo dvare. Žinoma ir viena šio heroldo istorija. 1403 metais grupė Lietuvos didikų pasiuntė heroldą pas jų valdovą įžeidusį Brandenburgo komtūrą (karinio ordino pilies ir jos srities valdytoją) Markvardą Zalcbachą, iškviesdami jį į kovą. Bet ši kova, turėjusi vykti pagal riteriškos kovos taisykles suvažiavimo prie Dubysos metu, dėl neaiškių procedūrinių priežasčių neįvyko.
Vytauto aplinkoje buvo praktikuota pakėlimo (įšventinimo) į riterius ceremonija. To meto dokumentuose prie visų Vytauto laikų žymesnių didikų vardų galima sutikti lotynišką apibūdinimą miles strenuus, kuris reiškė riterio šventimus priėmusį asmenį.
“
Jogailos dvare riterių turnyrai buvo rengiami kiekvienos svarbesnės šventės metu.
Pagrindinis pakėlimo į riterius ceremonijos momentas buvo pašventinimas ir apjuosimas riterio diržu. Tik tokią ceremoniją patyręs asmuo galėjo būti laikomas visateisiu riteriu ir dalyvauti riterių turnyruose. Jogailos dvare riterių turnyrai buvo rengiami kiekvienos svarbesnės šventės metu. Juose dalyvaudavo ir iš Lietuvos atvykę didikai. Pasiekiami jiems buvo ir kiti kaimyniniuose kraštuose rengiami turnyrai. Lietuvių riteriai minimi tarp vieno didžiausių XV a. pradžios turnyro Budoje dalyvių, kurį Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis 1412 m. surengė valdovų suvažiavimo proga. Tai, kad ir Vytauto dvaras galėjo tapti tokių riterystės praktikų arena, rodo 1422 m. lenkų didiko Jono Glovačo Olesnickio laiškas Ordino tarnyboje buvusiam Silezijos riteriui Konradui. Šiame laiške lenkų kilmingasis iškviečia Konradą į dvikovą ir kaip galimą jos vietą siūlo Vytauto dvarą. Dar viena svarbi šios kultūros forma – valdovų dvaruose steigiami riterių ordinai.
Riterystė Lietuvoje: pavėluota, neilgai trukusi, bet tikra
Vytauto dvaras buvo svarbiausias riterystės papročių ir gyvenimo būdo skleidėjas Lietuvoje. Tai lėmė Vytauto asmeninis domėjimasis šia kultūra ir to meto europinės bajorijos kultūrinės tendencijos. Didžiojo kunigaikščio aplinkoje susitinkantys svetimšaliai ir vietos kilmingieji riterių ritualais tvirtino savąją riterišką tapatybę. Tokio bendravimo dėka Lietuvos diduomenė sparčiai perėmė europines kilmingųjų normas ir pasaulėžiūrą.
“
Lietuvos diduomenė sparčiai perėmė europines kilmingųjų normas ir pasaulėžiūrą.
Tačiau po Vytauto ir jo pirmųjų įpėdinių mirties, nustojus funkcionuoti nuolatiniam didžiojo kunigaikščio dvarui, šios kultūros plėtotė krašte baigėsi. Riteriškų šventimų, kuriuos anksčiau buvo galima gauti vietoje, dabar reikėjo ieškoti užsienyje. Štai 1469 m. valdovo maršalas Stanislovas Sudivojaitis ir 1501 m. valdovo raštininkas Jonas Sapiega juos gavo Romoje. Vis dėlto tai, kad riterių idėja LDK gyvavo ir toliau, liudija didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio 1500 m. iniciatyva steigti riterių broliją kovai prieš maskvėnus. Tai vienintelė tokio pobūdžio iniciatyva.
Lenkijoje ir Lietuvoje
Riterių kultūra Lietuvą pasiekė baigiantis jos klestėjimo epochai. Tiesa, vėlyvaisiais viduramžiais riteriai dar rasdavo naujų užduočių ir veiklos sričių. XV amžiuje vyko bene paskutinis šios kultūros „renesansas“.
“
Riterių kultūra Lietuvą pasiekė baigiantis jos klestėjimo epochai.
Lietuvoje regime tik kai kurias šios kultūros apraiškas, tačiau viena istorija byloja, kad kai kurie lietuvių didikai spėjo prie jos prisiliesti iš arčiau. 1475 metais Ladshute įvyko prašmatnios dinastinės vedybos tarp Bavarijos hercogo Jurgio ir Lenkijos–Lietuvos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos. Tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai. Pasak išsamaus svečių sąrašo, į Bavarijos hercogų dvarą atvyko ir lietuvių didikas Albertas Manvydas (Jaunesnysis) su 50 žmonių palyda, kuri savo reprezentatyvia gausa išsiskyrė iš kitų Jadvygą atlydėjusių Lenkijos ponų. Riteriška patirtis turbūt nulėmė, kad Manvydas tapo pagrindiniu lapkričio 16 d. įvykio – riteriškos kovos – dalyviu. Kone visi pagrindiniai vestuvių šaltiniai aprašė „galingo lenko, vardu Manvydas“, turnyrinę dvikovą (kovą ietimis – tjostą) su Bavarijos hercogu Kristupu. Nors kovą laimėjo hercogas, kuris Manvydą išvertė iš balno, kaip pripažinimo ženklą hercogas padovanojo didikui turnyro prizą ir brangų žirgą. Tokia pagarba lietuvių didikui nebuvo savaime suprantama, ją reikėjo iškovoti, o vėliau kaskart patvirtinti naujomis akcijomis. Paskutinis žymios Manvydų giminės atstovas savo šalyje politiniu aktyvumu nepasižymėjo. Riterių pasaulis buvo erdvė, kurioje gyveno nuo valstybės reikalų atsiribojęs lietuvių didikas. Už savo krašto ribų atradęs spalvingą riteriškų žaidimų pasaulį, jis čia investavo tėvų sukauptus turtus ir gavo ekscentrišką, tačiau kitiems lietuviams neįsivaizduojamą pripažinimą.
Rimvydas Petrauskas
Literatūra.: Rimvydas Petrauskas, Riteriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje, in: Istorijos šaltinių tyrimai, t. 1, Vilnius, 2008, p. 91–113.
