Senelių atmintis jungtiniuose herbuose - Orbis Lituaniae
ePaveldas Naktinis Dieninis

Senelių atmintis jungtiniuose herbuose

Šiais laikais vaikai, kurie jau neturi močiučių, apie jas gali sužinoti iš tėvų pasakojimų, pavartę senus šeimos nuotraukų albumus ar net pažiūrėję archyvinę filmuotą medžiagą. Toks domėjimasis savo tėvų mamomis yra asmeninis, nes smalsu, tarkime, kaip prieš penkiasdešimt metų močiutė gyveno, ką dirbo, kaip atrodė, ar jos veido bruožai tokie patys, kaip ir jos vaikų bei vaikaičių, koks ten „kavalierius“ šalia jos nuotraukoje (juk ne senelis?!), kokią suknelę vilkėjo per savo vestuves… Visa tai – smalsumo patenkinimas, meilės nepažinotam, bet artimam asmeniui penas.

Giminės „kokybės ženklas“

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingieji savo senelėmis domėjosi ne tik dėl dvasinių paskatų, bet ir dėl naudos. Tai atsispindėjo ir jų heraldikoje. Herbas buvo kilmingų asmenų skiriamasis ženklas, dažnai išreiškiantis jų turėtojų asmeninius tikslus, susijusius su statuso visuomenėje įtvirtinimu ar kėlimu. Jo turėtojui panorėjus, herbas tarnavo ir kaip propagandos priemonė. Žinoma, herbas – ne Aladino lempa, kurią patrynus iš jos iššoks džinas ir išpildys visus pageidavimus. Vis dėlto Europos kilmingųjų visuomenėje (neišskiriant ir LDK) herbas buvo bene svarbiausia to meto karjeros siekimo sąlygos (prestižo) išraiškos forma.

“

Europos kilmingųjų visuomenėje (neišskiriant ir LDK) herbas buvo bene svarbiausia to meto karjeros siekimo sąlygos (prestižo) išraiškos forma.

LDK kilmingieji pradėjo naudoti herbus XIV a. pabaigoje. 1398 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo herbiniame didžiajame spaude panaudojo jungtinį herbą. Į pastarąjį Vytautas sudėjo keturių žemių (Voluinės, Vilniaus, Trakų ir Smolensko) herbus. Vytauto gyvenamuoju laikotarpiu Lietuvoje dar nebuvo susiformavusi kilmingųjų genealoginė savimonė, t. y. savęs kaip giminės (-ių) palikuonio suvokimas, savo protėvių gyvenimo ir veiklos supratimas bei tapatybės per juos raiška. Vytauto laikų valdovui savo herbu buvo svarbiau pademonstruoti, kokias žemes jis valdo.

Iki XVII a. II p. kilmingieji į savo ketvirčiuotus (keturių laukų jungtinius) herbus atitinkamai dėdavo tėvo, motinos ir senelių iš tėvo bei motinos pusių herbus. Toks herbų jungimo būdas padėdavo ryškiau demonstruoti, iš kokių giminių kilo herbo turėtojas. Šie jungtiniai herbai buvo naudojami antspauduose, proginiuose leidiniuose, įvairiuose auksakalystės dirbiniuose, antkapinėse plokštėse, namų bei bažnyčių interjere ir eksterjere.

LDK didikų geneologinės gijos

Visi minėti herbų naudojimo būdai kainavo nemažus pinigus. Taigi šia prestižo išraiškos forma naudojosi tie, kurių kišenė tai leido. Turtingiausi tų laikų asmenys buvo didikai, ėję svarbiausias pareigas valstybėje ir turėję nemažą žemėvaldą. Vieni pirmųjų puošnius jungtinius herbus turėjo garsių ir senų Lietuvos giminių palikuonys – LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas bei Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis.

“

Povilas Alšėniškis į savo ketvirčiuoto jungtinio herbo antrąjį lauką, nusižengdamas tuo metu egzistavusioms herbų jungimo taisyklėms, įsidėjo savo senelės naudotą vytį – prestižo ir senos giminės, siejamos su valdančia dinastija, ženklą. Toks senelėms rodomas prioritetas jungtiniuose herbuose būdingas tiek kilmingiesiems dvasininkams, tiek pasauliečiams. Galima pateikti pasauliečio didiko pavyzdį. 1599 metais Leono Sapiegos ir Elžbietos Radvilaitės vestuvėms sukurtas proginis leidinys – vestuvių epitalamijas. Jame pavaizduotas LDK kanclerio Leono Sapiegos jungtinis herbas. Tokį patį šio asmens herbą galima pamatyti ir 1588 m. III Lietuvos Statute.

Įdomybė

XVI a. susiformavus kilmingųjų geneologinei savimonei, seną ir garbingą giminės kilmę siekta atskleisti ir heraldikoje. Iki XVII a. II p. kilmingieji į savo ketvirčiuotus (keturių laukų jungtinius) herbus dėdavo ne tik tėvo ir motinos, bet ir močiučių iš tėvo bei motinos pusių herbus. Tėvo ir motinos herbai būdavo atitinkamai paveldimi iš jų tėvų, t. y. iš senelių, o močiučių herbai atskleisdavo dar senesnę, jų tėvų arba prosenelių heraldinę liniją.

Pirmajame herbo lauke vaizduojamos iš tėvo paveldėtos trys lelijos, antrajame lauke – vytis, trečiajame – taip pat Sapiegų giminės naudota šarvuota ranka, perverta strėle, ketvirtajame – kryžius/kalavijas su keturiais pusmėnuliais (lenkiškas herbas Druck), o herbo širdyje – Sapiegų strėlė su dviem kryžmomis, vadinama Lapino herbu (lenkiškas herbas Lis). Įdomiai Leono Sapiegos jungtinio herbo antrajame lauke vaizduojamas vytis. Vytį kaip savo herbą naudojo kanclerio senelė iš tėvo pusės Ona Sanguškaitė. Nėra tiksliai žinoma, kurios moters herbas (Druck) vaizduojamas Leono Sapiegos jungtinio herbo ketvirtajame lauke, nes tiek kanclerio motina, tiek senelė iš motinos pusės turėjo tą patį herbą (Druck). Tą patį herbą naudojo ir kanclerio motina, taigi paskutinysis jungtinio herbo laukas yra prasta vieta. Akivaizdu, kad pirmenybė atiduota Leono Sapiegos senelės iš tėvo pusės vyčiui. Taip pabrėžtas kanclerio ryšys su LDK valdžiusia Gediminaičių dinastija.

LDK kilmingųjų jungtiniuose herbuose senelių turėtiems herbams teikiamas prioritetas nėra išskirtinis kurios nors giminės bruožas. Tai buvo savaime suprantamas būdas, nors ir ne itin paplitęs, demonstruoti savo senesnes ir garsesnes kilmės šaknis, sykiu atskleidžiant platesnį giminystės ratą.

Agnė Railaitė

Rimša Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos XVI vidurio - XVII a. Ženklai, simboliai