Senojo Vilniaus smuklėse liejosi ir midus, ir kraujas

Senųjų Vilniaus smuklių atvaizdų beveik neišliko, gal todėl LDK laikų užeigas žodžiais mėgina piešti šiuolaikinių istorinių romanų autorės. Kartais smuklės merga tampa pagrindine veikėja, kartais smuklėje vyksta svarbūs dalykai. Senųjų laikų smuklės – spalvingos erdvės. Čia girtuokliaujama ir mušamasi, čia ore tiršta nuo keiksmažodžių, čia gyvena už pinigus parduodama meilė. O šalia sukasi smuklininkė, anuomet vadinta šinkorka. Remiantis XVI a. istoriniais šaltiniais galima atskleisti ne vieną jos gyvenimo aspektą. Svarbu tai, kad darbas smuklėje anų metų moteriai leisdavo bent kiek dalyvauti tame, ką šiais laikais vadiname visuomeniniu gyvenimu. Dauguma kitų moterų tokios galimybės neturėjo – jų socialiniai kontaktai apsiribodavo gimine ir kaimynais.

Miestuose – šinkai, užmiestyje – karčemos

Prieš gerus keturis šimtus metų smuklės funkcionavo kaip tikrų tikriausi paslaugų ir komunikacijos centrai. Čia buvo valgoma ir geriama, čia pakeleiviai galėjo tikėtis nakvynės, čia buvo keičiamasi naujausiomis žiniomis, sudaromi įvairūs sandoriai.

Vilniuje ir priemiesčiuose veikė kelių tipų įstaigos. Smuklėse, vadintose šinkais (lenk. szynk) lankytojai gaudavo maisto ir gėrimų. Daugiausia šinkų buvo šiapus miesto sienos. O priemiesčiuose, prie pagrindinių kelių, veikė karčemos (lenk. karczma). Tai didesnės įstaigos, teikusios ir nakvynės paslaugas.

“

Jei tikėsime aštrialiežuviu amžininku – ispanu teisininku Petru Roizijumi, – Vilniaus ir kitų LDK vietovių smuklės bei karčemos keliautojų nežavėjo.

Jei tikėsime aštrialiežuviu amžininku – ispanu teisininku Petru Roizijumi, – Vilniaus ir kitų LDK vietovių smuklės bei karčemos keliautojų nežavėjo. Štai ką jis rašė viename makaronike (taip vadinami literatūros kūriniai lotyniškai su vietos kalbos intarpais): 

„Jeigu koks gościus jeździos kada nors po lietuviškus kaimus,

Ar jis per Vilnių keliautų, ar gautų iš ten wyjeździoti,

Tas su savim niechaj ir rżano chlebo, ir biało

Vežasi ratuos; baisus be vežimo išvykti jest błądas.“

Mieste veikė dešimtys smuklių

Tiksliai nežinoma, kiek smuklių veikė Vilniuje XVI a., tikėtina – daugiau negu 50). Juk miestas buvo ne tik LDK sostinė, bet ir svarbus tranzitinės prekybos centras. XVII a. pirmojoje pusėje Vilniuje užregistruotos 55 smuklės. Tai tik tos, kurios mokėjo mokesčius, o juk būta ir nelegalių. 

Iškabos virš laukujų smuklės lauko tapo įprastos tik XVIII a. pabaigoje, bet gali būti, kad ir XVI a. Vilniuje prie durų būdavo kabinami atitinkami užrašai. Be to, siekiant patraukti lankytojų akį, savininkai apkaldavo ir kitaip papuošdavo smuklių duris bei medines langines. O interjeras įmantrumu nestebino: koklinė krosnis (dažniausiai žalios spalvos), keli masyvūs stalai, aplink juos – suolai, o pasieniais – spintos ir lentynos su įvairaus dydžio bokalais ir ąsočiais.

Rūsiuose šeimininkai laikė maisto ir alkoholio atsargas. Raktus nuo podėlių turėdavo tik smuklės savininkai, tačiau ir tai ne visuomet gelbėjo nuo vagišių. Pavyzdžiui, 1560 m. birželį Vilniaus pilietis Trochimas Korobas apkaltino jo smuklėje dirbusį Ivaną Naumovičių, kad tas savavališkai pasigaminęs rūsio raktą ir pavogęs įvairių prekių.

Midus ir alus garantuoja pelną

Daugiausia pelno smuklės gaudavo iš prekybos alkoholiu, visų pirma – alumi. Smuklėse „šinkuotas“ midus, populiarėjo degtinė, bet alus buvo būtina prekė. Neatsitiktinai 1552 m. Vilniuje įsteigtas salyklininkų cechas.

“

Vilniuje prekyba alkoholiniais gėrimais XVI a. nebuvo ribojama, skirtingai nuo kai kurių Lenkijos miestų. Pavyzdžiui, Torunėje leidimas prekiauti alkoholiu galiojo tik iki vakarinių varpų (t. y. iki dešimtos vakaro), o Vilniuje buvo galima „šinkuoti“ kad ir iki ryto.

Vilniuje prekyba alkoholiniais gėrimais XVI a. nebuvo ribojama, skirtingai nuo kai kurių Lenkijos miestų. Pavyzdžiui, Torunėje leidimas prekiauti alkoholiu galiojo tik iki vakarinių varpų (t. y. iki dešimtos vakaro), o Vilniuje buvo galima „šinkuoti“ kad ir iki ryto. Pasitaikydavo visko. Štai 1560 m. lapkritį vienoje Užupio smuklėje apie antrą valandą nakties keli prisigėrę narsuoliai išdaužė langus, išvijo iš namų smuklės savininką, sumušė jo žmoną ir išvaikė klientus, o tie pabėgo nesumokėję už gėrimus. 

Nepaisant visokiausių incidentų, Vilniuje apribojimai smuklėms būdavo taikomi tik ypatingais atvejais. Pavyzdžiui, 1553 m., kai kraštas kentė nepriteklius dėl menko derliaus, valdovas uždraudė varyti degtinę iš grūdų (bet paliko teisę gaminti alkoholinius gėrimus iš alaus ir vyno mielių). 

Legalu – nereiškia, kad saugu

“

Trečiajame Lietuvos Statute (1588) atsirado straipsnis, draudžiantis nelegalių užeigų veiklą dėl ten pasitaikančių žmogžudysčių, vagysčių ir muštynių.

Su nelegaliomis užeigomis Vilniuje buvo mėginama kovoti, nes nereguliuojama prekyba alkoholiu gimdė smurto ir kitokių negerovių židinius. Trečiajame Lietuvos Statute (1588) atsirado straipsnis, draudžiantis nelegalių užeigų veiklą dėl ten pasitaikančių žmogžudysčių, vagysčių ir muštynių. Tiesą pasakius, to netrūko ir legaliose smuklėse. 

Štai pora pavyzdžių iš 1560–1562 m. Vilniaus kasdienybės. Šaltkalvis Stanislovas skundėsi, kad smuklėje šaltkalvis Jurka sumušė jo tarną ir prakirto jam galvą virš dešinės akies. Tarnas mirė. O mokytojas Martynas Grajevskis pasirūpino, kad jį smuklėje iškeikęs vilnietis atsidurtų kalėjime. Tas išsiblaivęs pripažino, kad mokytojas pasielgęs teisingai; dar daugiau, jei jis drįsiąs prieš ką nors smuklėje piktžodžiauti, tebūnie vėl nubaustas. 

Nesaugi darbo vieta moteriai

Vilniaus smuklėse dirbusios moterys tapdavo ir rimtesnių įvykių (pavyzdžiui, žmogžudysčių) liudininkėmis. „Šinkorkos“ (lenk. szynkować – pilstyti) taip vadintos ilgus amžius, dar ir XX a. pradžioje, jos apdainuotos ne vienoje lietuviškoje dainoje:

„Vakare prie smuklės vartų 

Jonas Petro skverną tampo. 

Reik arielkos padaryti, 

Kad geriau būt mums matyti. 

Ir suradę gerą progą 

Jiedu perlipa per tvorą, 

Pas šinkorką pasibeldę 

Gauna butelį ant vargo.“

XVI a. šinkorkomis vadintos kelios su smuklėmis susijusios moterų grupės: smuklių savininkės, smuklių savininkų žmonos arba moterys, kurios nuomojosi patalpas smuklei. Šinkorkomis vadintos ir smuklėje dirbusios moterys – jos pilstydavo gėrimus ir atnešdavo klientams maisto.

“

Svarbiausias smuklės savininkės rūpestis – maisto ir gėrimų atsargos. Daugelis užeigų savarankiškai pasigamindavo gėrimų – tai darydavo įstaigos šeimininkė su pagalbininkais.

Svarbiausias smuklės savininkės rūpestis – maisto ir gėrimų atsargos. Daugelis užeigų savarankiškai pasigamindavo gėrimų – tai darydavo įstaigos šeimininkė su pagalbininkais.

Šinkorkai tekdavo rūpintis ir kitais aspektais: samdyti lankytojus aptarnaujančių žmonių (dažniausiai moterų) ir prižiūrėti jų darbą. Samdinės neretai vagiliaudavo ir sukčiaudavo, kartais net sumušdavo šeimininkes. Viena samdyta mergina kažkam pardavė statinę midaus ir statinę alaus iš smuklės ir pabėgo su savo sugyventiniu. 

Makabriški burtai – marketingo įrankis

Kaip ir šiais laikais, savininkai siekdavo, kad užeigoje netruktų lankytojų. Kartais – netradiciniais metodais. Štai istorija iš XVII a. Vilniaus. 

“

Mykolui Kušelevičiui niekaip nesisekė privilioti alaus gėrėjų, todėl jis, pasitaręs su smuklininke, davė savo tarnui talerį, liepė jam nueiti prie kartuvių ir nupjovus atnešti gabalėlį pakaruoklio. Ponas Mykolas svarstė taip: kadangi minios eina žiūrėti kaip kariami nusikaltėliai, ir pas jį į smuklę ims plūsti lankytojai, jei jis viduje turės bent gabalėlį pakarto žmogaus kūno.

Mykolui Kušelevičiui niekaip nesisekė privilioti alaus gėrėjų, todėl jis, pasitaręs su smuklininke, davė savo tarnui talerį, liepė jam nueiti prie kartuvių ir nupjovus atnešti gabalėlį pakaruoklio. Ponas Mykolas svarstė taip: kadangi minios eina žiūrėti kaip kariami nusikaltėliai, ir pas jį į smuklę ims plūsti lankytojai, jei jis viduje turės bent gabalėlį pakarto žmogaus kūno. 

Tarnas nupjovė kelis pakaruoklio pirštus, parnešė šeimininkui, o tas ilgai vedžiojo jais apie alaus kubilą. Tačiau burtai negelbėjo – alaus mėgėjai smuklę ir toliau ignoravo. Galiausiai ponas Mykolas išmetė nupjautus pirštus ir pasakė: „Tegul pas velnią eina – nieko nepadeda.“

Visai įmanoma, kad pono Mykolo aluje paprasčiausiai buvo per daug nešvarumų. Tai neretai sukeldavo smuklėse erzelį. O kartais įkaušę klientai imdavo siautėti vos paprašyti atsiskaityti. Tuomet kentėdavo ir smuklės inventorius, ir alų midų nešiojančios moterys. 

Pavyzdžiui, 1560 m. gegužę vienoje Vilniaus smuklėje du raštininko Andriaus Mackavičiaus samdiniai, sumušę smuklininką ir jo žmoną, dar priedo išdaužė langus. Tą patį mėnesį du totoriai išvaikė Onos Slabadienės smuklės lankytojus, sumušė šeimininkę ir pavogė prabangią kiaunės kailiu apsiūtą jos kepurę. O 1561 m. sausį vieno italo smuklininkė Ona skundėsi, kad lankytojas kėsinosi ją išprievartauti, o kai nepavyko, sumušė ir pagrobė maišelį su pinigais.

Raimonda Ragauskienė