Šv. Kryžiaus bažnyčia ir Bonifratrų vienuolynas

1635 m. į Vilnių atvykus broliams bonifratrams tuometinis vyskupas juos įkurdino šalia gotikinės Šv. Kryžiaus koplyčios. Bonifratrų ordinas tuo metu buvo vienintelis vienuolių špitolininkų ordinas. Šalia kitų visų vienuolių duodamų neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadų, bonifratrai prisiekdavo tarnauti ligoniams. Laikytis šių įžadų pavykdavo ne visiems. Turbūt geriausiai tai iliustruoja vingiuotas brolio Apolinaro kelias.

Kazimieras Žolnerovičius pasibeldė į vienuolyno vartus 1704 m., būdamas 23 metų, nuo to laiko jis gavo naują vardą ‒ Apolinaras, ir pateko į naujokyną. Įstojusių naujokų patikrinimas truko vienerius metus. Šis išbandymas kas antrą naujoką priversdavo pergalvoti savo pasirinkimą.

Davęs įžadus Apolinaras, bent iš pradžių, savo gyvenimu ir elgesiu rodė esąs pasiryžęs eiti pasirinktu keliu. Netrukus jis buvo pasiųstas į kitus bonifratrų vienuolynus Lenkijoje ir Lietuvoje. Po kelerių metų sugrįžęs į Vilnių jis papiktino visą vienuolyno bendruomenę.

1709 m. gegužės mėnesio vykusiame vienuolynu susirinkime vyresnysis Kazimieras Kudzinskis skundėsi brolio Apolinaro veiksmais, kuriais jis  „sutepė šventojo ordino garbę“. Anot vyresniojo, Apolinaras pasiųstas rinkti išmaldos viską pragėrė, taip pat ir naujutėlį apsiaustą ir knygą, o po trijų dienų praleistų mieste, vėliau jis patraukė Kauno link, ir buvo pavytas ties Paneriais.

Daugiau brolio Apolinaro klystkelius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.

Adresas: S. Daukanto a. 1