„Svetimi“ svetimšaliai: vengrai XVI a. LDK

Bastūnų amžius

Ankstyvųjų moderniųjų laikų pradžios Europos visuomenė dėl daugelio priežasčių vadinama „judančia“ arba migruojančia visuomene. Vengrija XVI a. nebuvo išimtis. 

“

Vienas ryškiausių vengrams žinomų kraštų, kur jie lankėsi, dirbo ir gyveno, buvo LDK, pasižymėjusi tautų, kultūrų bei tradicijų įvairove.

Jos gyventojai dėl politinių aplinkybių Vengrijos Karalystėje, čia plintančios Reformacijos ir Renesanso kultūrinio sąjūdžio, stiprėjančių ekonominių, prekybinių ryšių su kitomis šalimis ir galimybių eksportuoti savo karinę kultūrą vyko į artimesnes ir tolesnes šalis. Vienas ryškiausių vengrams žinomų kraštų, kur jie lankėsi, dirbo ir gyveno, buvo LDK, pasižymėjusi tautų, kultūrų bei tradicijų įvairove. Čia neblogai jautėsi ilgą istorinę gyvenimo patirtį turinčios vadinamų „savųjų“ svetimšalių grupės: žydai, totoriai, karaimai, armėnai, romai. Didelės reikšmės valstybės modernėjimui turėjo „svetimų“ svetimšalių (ypač vakariečių) atvykimas. Vieni čia lankėsi kartu su valdovo dvariškiais, kiti dirbo didikų dvaruose, treti įsiliejo į negausių miestiečių gretas.

Vengrų imigraciją palankiai veikė Lietuvos valdovų santykis su Vengrija ir jos vykdoma politika. Amžiaus pradžioje Lenkiją ir LDK valdė vengrams žinomos Jogailaičių dinastijos atstovai. Žygimantas Senasis ir jo dukra Izabelė su Vengrija buvo susiję vedybiniais ryšiais, o nuo 1576 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapo transilvanietis Steponas Batoras. Valdančiojo elito dvaruose egzistavo profesionalių amatininkų ir elitinių karių poreikis, didėjo vengriško vyno ir kitų eksportuojamų prekių paklausa.

Elitinių karių tauta

XVI a. į LDK atvykę vengrai buvo stabili mažuma, užėmė maždaug 5–6 vietą svetimšalių grupėje (po lenkų, vokiečių, italų ir čekų). Dažniausiai čia atvykdavo bajorai (dvarionys, elitiniai kariai), būta ir įvairių profesijų amatininkų, pėstininkų karių. Vieni vengrai Lietuvoje lankėsi trumpai, kiti gyveno nuolat ir Lietuvą rinkosi kaip antrąją Tėvynę. Pastarųjų buvo vienetai.

“

XVI amžiaus pr. Lietuvoje tvirtinosi vengro, kaip elitinio kario, įvaizdis.

Trukdė LDK įstatymai: Lietuvos Statutai draudė užsieniečiams eiti pasaulietines, dvasines pareigybes ir įsigyti žemių. Šias nuostatas kai kurie apeidavo Lietuvoje, dar kartą pasitvirtindami bajorystę. Kita vengrų migracijos ypatybė ta, jog  daugiau atvykdavo vyrų. Į Lietuvą, kaip ir į Lenkiją, moterų atvykdavo tik vienetai, pvz., valdovių kambarinės.

Nuo XV a. pab. kurį laiką į Lietuvos miestus ar tarnauti didikams vengrai nesiveržė. Šiuo laikotarpiu jie paprastai samdyti valdovų dvaruose. Didžioji jų dalis – elitiniai kariai husarai ir racai (taip vadinti XIV a. Vengrijos teritorijoje (Dalmatijoje ir Serbijoje) atsiradę raiteliai, husarų pirmtakai, išpopuliarėję XV a. pab.). Tokie buvo rotmistrai (kareivių vyresnieji) Ferencas Botas, Verešas Balašas ir Jostas Drakula, ekscentriškumu garsėjusios giminės atstovas. 1500 metais J. Drakula su Aleksandro Jogailaičio misija buvo išsiųstas į Vengriją įkurti riterių broliją kovai su maskvėnais ir pagonimis. XVI amžiaus pr. Lietuvoje tvirtinosi vengro, kaip elitinio kario, įvaizdis. „Vengriškumo“ ženklų nestokota Žygimanto Senojo aplinkoje, vengrų samdiniai kartu su lietuvių kariais dalyvavo kovose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Žygimanto Augusto laikais, valdovui dažniau reziduojant Lietuvoje, platesni sluoksniai daugiau pažino vengrų kultūrą. Valdovų rūmai Vilniuje tapo pagrindiniu informacijos apie vengrų įvykius skleidimo šaltiniu. Vilniuje priiminėtos vengrų pasiuntinybės, diplomatai, politiniai veikėjai.

Įleistos šaknys

„Vengriška epocha“ LDK truko 1576–1586 m., Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbus iš Vengrijos – Transilvanijos kilusį jos kunigaikštį Steponą Batorą. Rūpindamasis valdoma Abiejų Tautų Respublika, jis niekada nepamiršo savo Tėvynės ir tautiečių. 

“

Stepono Batoro valdymo metai – vengrų „aukso amžius“ LDK.

Apie tai byloja svarbiausias karaliaus darbas – sėkmingai baigtas Livonijos karas. Siekta susilpninti Maskvą ir sukurti antiturkišką koaliciją Transilvanijai išvaduoti. Valdovas po ranka nuolat turėjo Vengriją primenančių daiktų: 1586 m. Gardine, apartamentuose, kur mirė karalius, buvo skrynelė su „reikalingais vengriškais laiškais“. Jo valdymo metais į Lenkiją ir Lietuvą atvyko apie 10 000 vengrų. Dauguma jų buvo kariškiai ir nuo 1578 m. sudarė dešimtadalį jungtinės lenkų ir lietuvių kariuomenės. Tai buvo samdomi kariai, nusipelnę sėkmingai Livonijos karo baigčiai. Žinomi vengrų rotmistrai – Kasparas Bekešas, Jordanas Spytekas, Gabrielius Bekešas, Baltazaras Batoras ar Ježis Zibrikas ir kiti. Steponas Batoras dosniai pinigais ar leninėmis valdomis atsilygino tautiečiams už tarnybą. Lietuvoje leninių valdų gavę vengrai kūrėsi Vilniuje, Gardine ir Birštone. Nemažai jų daliai LDK tapo antrąja Tėvyne, čia jie sukūrė šeimas ir liko visiems laikams (Horvatas, Užali, Eperješas, Marianušas ir kt.). Nuo 1579 iki 1616 m., beveik 40 metų, Birštono laikytojai buvo Stepono Batoro proteguota vengrų Bekešų giminė ir su jais giminiavęsi asmenys. 1579 metais Birštoną gavo valdyti Gabrielius Bekešas Skorniata, Kasparo Bekešo jaunesnysis brolis. 

Po keliolikos metų valda perėjo į jo žmonos Kotrynos Užali rankas. Antrą kartą už vengro Kasparo Horvato ištekėjusi K. Užali nuolat gyveno Prienuose, lankėsi Birštone, todėl kaip šių valdų atstovė buvo kviečiama dalyvauti teismo procesuose. Horvatai fundavo Prienų bažnyčią, į Prienus perkėlė parapijos centrą.

Stepono Batoro valdymo metai – vengrų „aukso amžius“ LDK. Vėliau tokių palankių laikų nepasitaikė. Apie juos mena LDK proginė literatūra, kurioje aukštinamas Livonijos karo vadų vengrų didvyriškumas. Vengrų mada veikė XVI a. vyrų kostiumo raidą. Vengrišką laikotarpį dar ir šiandien primena į lietuvių kalbą patekę vengriškos kalbos žodžiai. Beveik visi jie – karinės lektūros dalis (antalikas, arkavoti, bekešas, dalmonas, haidukas, husaras, kantaras, kuntušas, karvašas, rokošas, šatras). O kalnas Vilniuje priešais Gedimino kalną ir šiandien vadinamas Bekešo vardu. Čia dėl savo radikalių religinių įsitikinimų (arijonas) buvo palaidotas šis žymus vengrų didikas – karys.

Raimonda Ragauskienė

Literatūra: R. Ragauskienė, Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492–1586 m.), Istorija, 2008, Nr. 72, p. 21–31.