Tautinis blogio herojus – mitai apie Vladislovą Viktoriną Sicinskį (Čičinską)

Būtos ir nebūtos Čičinsko nuodėmės

Upytės pavieto paseniūnis ir žemės teismo teisėjas, pasiuntinys į Abiejų Tautų Respublikos seimus Vladislovas Viktorinas Sicinskis (apie 1615–apie 1674) Lietuvos istorinėje kultūroje žinomas kaip tragiškai gyvenimą baigęs valstybės išdavikas ir žiaurus Lietuvos ponas. 

“

Gyvenime šis asmuo nebuvo toks „nedorėlis“, koks vėliau vaizduotas mituose.

Gyvenime šis asmuo ypatingai nepasižymėjo nei valstybės politikoje, nei pavieto visuomenėje, nebuvo toks „nedorėlis“, koks vėliau vaizduotas mituose. Pagrindą jiems atsirasti davė keletas V. V. Sicinskio gyvenimo faktų. Šis bajoras buvo evangelikas, jo nemėgo katalikai. Būdamas Biržų ir Dubingių kunigaikščio Jonušo Radvilos klientu, jis 1655 m. pasirašė Kėdainių uniją su Švedija. Kadangi sutarties iniciatorius J. Radvila Lenkijoje pateko į valstybės išdavikų dešimtuką, tai ir jo šalininkai sulaukė neapykantos. Upytės bajorui labiau „pakenkė“ jo veiksmas 1652 m. Varšuvos seime. Tikėtina, J. Radvilos inspiruotas, V. V. Sicinskis pasinaudojo „veto teise“ ir išardė seimą. Amžininkai tokiam poelgiui neteikė ypatingos reikšmės, nes nuo 1569 m. taip buvo nutrauktas 20-ies seimų darbas. Po keliolikos metų ne visi prisiminė seimą išardžiusio pasiuntinio pavardės, o ir 1659 m. V. V. Sicinskis pakartotinai išrinktas pasiuntiniu.

Nepasitenkinimas ponų priespauda išsiliejo makabriškais vaizdiniais

Padavimų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė nurodė, kad per daugiau kaip šimtą metų lietuvių liaudies padavimai apie Čičinską užrašyti 26 kartus. Čičinskas – populiariausias ponas lietuvių padavimuose. Šioje kūryboje susipynė tipiški baudžiavos laikų ponams priskiriami ir individualūs bruožai. 

“

Čičinskas – populiariausias ponas lietuvių padavimuose.

Anot Virginijaus Savukyno, valstiečiai sureikšmino socialinį (Čičinskas – blogas ponas) ir sakralinį (reformatas – bedievis) aspektus. Liaudies pasakojimuose apie Upytės bajorą, valstiečių vadinamą „ponu“, nuolat kartojama apie žiaurų jo elgesį, bausmes ir kankinimus. Ten, kur dabar Upytėje yra vadinamas Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ji priklausė „nedorėliui Čičinskui“. Šis užsimanė pasistatyti rūmus baloje, liepė žmonėms sunešti rieškučiose žemių. Ponas, norėdamas pramogą pasidaryti, liepdavo žmogui lipti į medį ir kukuoti. Kitur sakoma, kad taip liepdavęs daryti išsivoliojusioms smaloje ir plunksnose mergoms. Tada jis į jas šaudydavo. 

“

Liaudies pasakojimuose jis yra blogio ir bedievystės įsikūnijimas.

Jis turėjo daugybę šunų ir juos mylėjo labiau nei žmones. Būdavo, paima iš žindančios moters kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o duoda žindyti šuniuką…
Antrasis topas liaudies padavimuose – Čičinsko bedievystė. Jis raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Dažnas pasakojimas apie pyktį ant kunigo, kodėl šis dėl be pono pradėjo pamaldas. Už tai Čičinskas jį prie altoriaus nušovė. Už šią nuodėmę jis sulaukė Dievo rūstybės: jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo. Bedievio nepriėmė žemė. Galiausiai Čičinską išbalzamavo ir pastatė medinėje Upytės bažnyčios zakristijoje, spintoje už durų. Kaimo bernai mumiją tampė po smukles ir vakaruškas.

Ar V.V. Sicinskis sugriovė Abiejų Tautų Respubliką?

Bajoriškos tautos mituose formuotas V. V. Sicinskio – Tėvynės išdaviko vaizdinys. XVIII a. pab. žlungant valstybei, didžiausia to kaltininke buvo paskelbta „liberum veto“ teisė. Ieškant piktnaudžiavusių šia teise, „po ranka pasipainiojo“ V. V. Sicinskis, nors jis nebuvo pirmasis.
Taigi V. V. Sicinskis tapo atpirkimo ožiu, neva pirmuoju 1652 m. pasinaudojusiu minėta teise ir suardžiusiu seimą. 

“

V. V. Sicinskis laikomas vienu labiausiai prisidėjusių prie Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.

Kaltininkui verstos visos bėdos. Jis laikomas vienu labiausiai prisidėjusių prie Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, todėl „buvo“ Tėvynės išdavikas. Tokį įvaizdį išplėtojo XVIII a. pab.–XIX a. publicistai ir istorikai. Pedagogas Stanislovas Konarskis teigė, jog seimų ardymas po V. V. Sicinskio tapo pavyzdžiu ir laikytas dorybe, prie to priprasta, kaip prie nuodų. Sekant Mykolu Balinskiu, rašyta, jog po suardyto seimo ir tariamo prakeiksmo, V. V. Sicinskis neteko visuomenės pasitikėjimo ir nusigyveno.

Šiurpios legendos masino rašytojų plunksną

Padavimai įkvėpė ne vieną grožinį kūrinį. Upytės smuklėje išgirstą legendą 1825 m. aprašė Adomas Mickevičius baladėje „Atokvėpis Upytėje“. Joje pasakojama, kaip bajorai nenorėjo išleisti Sicinskio į seimą, bet jis pripylęs į vyną drignių, nuo kurių visi pašėlo ir išsikapojo. 

“

Lietuvių grožinės literatūros kūriniuose remiamasi mitais.

Mitai apie žiaurų išdaviką kartoti 1828 m. Julijono Mickevičiaus baladėje „Sicinskis – Upytės pasiuntinys“, 1897 m. Jano Witort‘o „Legendoje apie Sicinskį“. Griežtai Sicinskį pasmerkė Maironis baladėje „Čičinskas“ (1919) ir Teofilis Tilvytis eilėraštyje „Prasmegęs dvaras“ (1949). Nuo 1959 m. lietuvių grožinėje literatūroje toliau remtasi padavimais, nors daugiau dėmesio imta skirti istorinėms detalėms. Kai mitams suteikiamas „tikroviškumas“, jie tampa farsu, pvz., Kosto Ostrausko drama „Čičinskas“ (1995 m. Šiaulių dramos teatre ją režisavo Rolandas Atkočiūnas) ar Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijoje „Upytės bajorai“ sukurta Sicinskį vaizduojanti instaliacija. Blogo pono ir išdaviko įvaizdį produktų reklamoje naudoja verslo įmonės.

Istorinė neteisybė: vieniems – nepelnyta panieka, kitiems – neužtarnauta garbė

XX a. pr. prasidėjo V. V. Sicinskį „išteisinanti“ istorija. Pirmieji jos autoriai Paparonis (A. Šmulkštys, 1927) ir Adolfas Šapoka (1931) įrodinėjo, kad seimo išardymas buvo Radvilų, siekusių atskirumo nuo Lenkijos, akcija. Sicinskis tik vykdė globėjo užduotį. Išdaviku V. V. Sicinskis nebelaikomas šiuolaikinėse lietuvių ar lenkų istoriografijose. Tiesa, pirmojo seimo ardytojo šleifas dar gajus Lietuvos istorijos sintezėse ar mokyklinėje edukacijoje. Sicinskis čia – neribotų bajorų teisių ir laisvių simbolis.
Taigi nieko ypač blogo nepadaręs, V. V. Sicinskis daugiau kaip 300 metų išliko  itin ryškiu neigiamu Lietuvos personažu.

Raimonda Ragauskienė

Literatūra: V. Savukynas, Keletas protestantų įvaizdžių Lenkijos–Lietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas, Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos, sud. V. Berenis, G. Beresnevičius, A. Samalavičius, V. Savukynas, Vilnius, 2002, p. 107–189; P. Juknevičius, L. Vasiliauskaitė, Sicinskiai, Panevėžys, 2004.