Totoriai senajame Vilniuje: nuo karių iki vežikų

Nedaug kas girdėjo, kad Vilniuje yra nedidelė Mečetės gatvė. Ir tikriausiai dar mažiau kas žino, kodėl ji taip pavadinta. Maždaug ten, kur dabar stūkso buvusių Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutų pastatai, XX a. septintąjį dešimtmetį dar stovėjo totorių maldos namai – mečetė, o šalia – totorių kapinės. 

Jų nenuniokojo nei „Tvano“ negandos XVII a. viduryje, nei XVIII a. pabaigoje vykęs sukilimas, nei sutriuškintos Napoleono kariuomenės žygis per miestą 1812 m. žiemą. Ir net XX a. pasaulinių karų negandos aplenkė tą vietą. Tik sovietų okupacijos sąlygomis, 1968 m., totorių kapinės buvo barbariškai suniokotos, o suvargusi medinė mečetė nugriauta.

Taip sovietmetis ištrynė dalį senųjų Vilniaus totorių istorijos.

Vilniaus totoriai ir Lukiškės

Nėra neabejotinai aišku, nuo kada reikėtų skaičiuoti totoriškąjį laikotarpį Lukiškėse. Kadangi ankstyvųjų istorinių šaltinių stinga, tyrėjų nuomonės išsiskyrė. Vieni (galbūt pernelyg optimistiškai) teigia, kad totoriai čia apsigyveno XIV a., kiti (galbūt perdėtai atsargiai) kalba apie XVI a. vidurį, motyvuodami tuo, kad mečetė šaltiniuose pirmą kartą minima 1558 metais.

Būtų logiška manyti, kad ir Vilniuje, ir vietovėse aplink sostinę (Keturiasdešimties totorių kaime, Merešlėnuose ir Nemėžyje) totoriai įsikūrė Vytauto laikais (1392–1430). 

Ne Lukiškių aikštė, o kaimas

Kadangi totoriai vertinti pirmiausia kaip kariai, Vilniuje jie apgyvendinti prie Neries, kad saugotų brastą. Totoriai įsikūrė kompaktiškoje erdvėje – Lukiškių kaime. Jis išties užėmė tokią teritoriją (po kelis šimtus metrų skersai ir išilgai), kurią galėtų apibrėžti iš lanko iššautos strėlės. 

Ankstyviausiame Lukiškių plane (1646) pažymėta vieta ties Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, o prie žemėlapio apatinio krašto nupiešta mečetė dvišlaičiu stogu. 

“

Šiandieninė Totorių gatvė taip vadinama todėl, kad ji vedė vadinamųjų Totorių vartų link. Nuo jų ėjo kelias į totoriškąjį Lukiškių priemiestį.

Ilgainiui totorių gyvenvietė plėtėsi – palei Nerį nuo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios iki dabartinio Geležinio vilko tilto. Tai buvo užmiestis, o mieste totoriai negyveno. Šiandieninė Totorių gatvė taip vadinama todėl, kad ji vedė vadinamųjų Totorių vartų link. Nuo jų ėjo kelias į totoriškąjį Lukiškių priemiestį.

Kai kuriems užsieniečiams XVI a. Lukiškių priemiestis atrodė tarsi savitas miesto akcentas, ten gyvenantys totoriai „dirba daržus, tarnauja pasiuntiniais ir vežikais“. Bet Georgo Brauno „Pasaulio miestų atlaso“ (XVI a. pab.) tekste apie Lukiškių totorius rašoma labai tamsiomis spalvomis: „Verčiasi žemdirbyste arba dirba vežikais ir nešikais; jų pagalba reikalinga žiemą pirkliams, kurie prašosi nuvežami dviračiais vežimais į apylinkės kaimus. Kinkomieji gyvuliai tokie pat kaip vežikai, t. y. stiprūs ir žiaurūs. Jie [vežikai] valgo prastą duoną, česnakus, gyvena vargingai, vietoj pagalvės pasideda lentą arba akmenį.“

Visoje LDK XVI a. pradžioje gyveno apie 7000 totorių, o Lukiškėse, kaip manoma, maždaug 200. Didžioji dalis glaudėsi skurdžiose medinėse trobose ir vertėsi žemės ūkiu bei amatais. Turtingiausi totoriai turėjo titulus ir žemių, o už tai privalėjo atlikti karinę tarnybą. 

Dokumentuotos gyvenimo spalvos

Iš XVI a. viduryje pildytų Vilniaus pilies teismo knygų galima susidaryti bent apytikrį įspūdį apie totorių gyvenimą Vilniuje ir šalia jo. Mustafa Bohulevičius Koželis vertėsi prekyba, Jachas Kulzimanovičius skolino nedideles sumas savo kaimynams, o jei pinigų neatgaudavo, versdavo skolininkus atidirbti. Bogdanas Muratovičius buvo vežikas, užsakovus (pavyzdžiui, Vilniaus vaistininką Grigorijų) veždavęs arkliais į Ukmergę. Viena totorių šeima siekė, kad jų sūnus taptų amatininku ir ketveriems metams atidavė jį tarnauti į Krokuvos žydo šeimą.

“

Ilja Borčekovičius, primygtinai raginamas brolio Mortuzos, teisme pasižadėjo ištisus metus negerti alkoholio, tik girą ir vandenį. Jei pažado nesilaikys ir brolis tai įrodys, Ilja įsipareigojo sumokėti teismui piniginę baudą. Be to, brolis galės jį nubausti savo nuožiūra.

Pasitaikydavo ir įdomesnių nutikimų. Narusetį Chodorovičių kartu su dar trimis totoriais 1561 m., grįžtančius į Vilnių iš vestuvių Merešlėnų kaime, užpuolė, apšaudė iš lankų ir apiplėšė keturi jų tautiečiai. Incidentas vyko Guriuose.

O Ilja Borčekovičius, primygtinai raginamas brolio Mortuzos, teisme pasižadėjo ištisus metus negerti alkoholio, tik girą ir vandenį. Jei pažado nesilaikys ir brolis tai įrodys, Ilja įsipareigojo sumokėti teismui piniginę baudą. Be to, brolis galės jį nubausti savo nuožiūra.

Totorius Tagiras sukapojo tris Vilniaus vaivados žmonos kiaules ir pavogė alavinį bidoną su medumi. Achmetas Magmertevičius su keliais sėbrais tarp Rūdninkų ir Trakų vartų sumušė šešis kitus totorius ir sukapojo jų drabužius. Du totoriai vienoje Vilniaus smuklėje išvaikė svečius ir sumušė bei apvogė moterį. Vilniaus kailiadirbį Mikalojų Ivanovičių totoriai sumušė Rūdininkų gatvėje ir atėmė sabalo kailius.

Musulmoniškųjų Lukiškių centras

“

Nors kai kurios kilmingos šeimos priėmė krikščionybę, daugelis totorių liko musulmonais. Vos įsikūrę Lukiškėse jie ėmėsi statyti mečetę. Šie nuo 1558 m. minimi musulmonų maldos namai – vieni seniausių LDK.

Lukiškių totoriai suformavo savitą gyvenimo stilių, orientuotą į tautiškumo, tradicijų ir religijos išlaikymą. Nors kai kurios kilmingos šeimos priėmė krikščionybę, daugelis totorių liko musulmonais. Vos įsikūrę Lukiškėse jie ėmėsi statyti mečetę. Šie nuo 1558 m. minimi musulmonų maldos namai – vieni seniausių LDK.

Nedidelę stačiakampę medinę Lukiškių mečetę dengė piramidės formos malksnų stogas, jo centre kilo aštuonių briaunų minaretas. Apvalų jo kupolą vainikavo islamo simbolis – pusmėnulis su žvaigžde. Mečetę aplankęs nežinomas asmuo 1581 m. rašė, kad ji labai paprasta, viduje plikos sienos be jokių paveikslų, tik grindys užtiestos spalvingais kilimais.

Mečetė 1866–1867 m. perstatyta, o vėliau restauruota. XX a. pradžioje Lukiškių totoriai svarstė galimybę statytis mūrinę mečetę ir net spėjo parengti projektą, bet darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Nuo „antrarūšių“ žmonių iki valdovo tarnautojų

“

Nors iškiliausi totoriai turtais lenkė daugelį LDK bajorų, pirmieji buvo priversti tenkintis padėtimi tarp bajorų ir žemesniųjų sluoksnių. Jie, kaip ir kiti LDK bajorai, buvo kariai, bet negalėjo dalyvauti seimuose. Totoriai turėjo tam tikrų privilegijų, bet negalėjo naudotis bajoriškosiomis.

Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) totorius prilygino žydams, dėl to jiems buvo uždrausta liudyti teismuose ir tarnauti krikščionims. Šie draudimai panaikinti 1561 m. ir 1566 m. privilegijomis. Pasitaikydavo netipiškų atvejų: 1559 m. krikščionis Ambraziejus su žmona ir sūnumi metus tarnavo turtingam Nemėžio totoriui Romanui Petrovičiui. Jis galiausiai pamėgino Ambraziejų apgauti ir nemokėti sulygto atlygio, bet Ambraziejus kreipėsi į teismą ir laimėjo.

Nors iškiliausi totoriai turtais lenkė daugelį LDK bajorų, pirmieji buvo priversti tenkintis padėtimi tarp bajorų ir žemesniųjų sluoksnių. Jie, kaip ir kiti LDK bajorai, buvo kariai, bet negalėjo dalyvauti seimuose. Totoriai turėjo tam tikrų privilegijų, bet negalėjo naudotis bajoriškosiomis.

Labai vertinami ir puikiai apmokamibuvo arabų kalbą mokėję totoriai vertėjai. Jų paslaugų Vilniuje itin reikėdavo, kai miesteapsistodavo valdovas ir jo dvaras. Valdovo kanceliarijoje jie sudarė atskirą grupę. Žinome vieno jų vardą ir pavardę – tai Stanislovas Hasanas. O totorius Milkamanas XVI a. viduryje tarnavo valdovo trimitininku.

Nemažai totorių tarnavo LDK aristokratams, pavyzdžiui, Radviloms ir Ostrogiškiams. Totoriškosiose Lukiškėse stovėjo ir vienas iš Mikalojaus Radvilos Juodojo dvarų.

Raimonda Ragauskienė