Valdovų rūmai

Pirmieji mūrai dabartinėje Valdovų rūmų vietoje iškilo kunigaikščių Vytenio (apie 1295–1316) ir Gedimino (1316–1341) valdymo laikais, Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo Lietuvoje metais. Jau tuomet šioje vietoje susiformavo autonomiška mūrinė pilis su gynybinėmis sienomis, kuri tapo vėlesnės didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtros vieta.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po 1419 m. gaisro rekonstravo Vilniaus pilis. Nepaisant to iki pat XV–XVI amžių sandūros su Vilniaus Žemutinėje pilis, kaip rezidencija, konkuravo su Aukštutinės pilies rūmais bei Trakų salos pilimi. XV a. pabaigoje, Aleksandrui Jogailaičiui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1492–1506), buvo pereita prie sėslesnių rezidavimo formų. Manoma, kad būtent Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpiu Žemutinė pilis patapo pagrindiniais rezidenciniais rūmais.

Prie tolimesnės Valdovų rūmų plėtotės itin smarkiai prisidėjo Žygimantas Senasis ir jo žmona Bona Sforca. Jų valdymo laikotarpiu rūmai įgavo renesanso architektūros bruožus. Sekantis rūmų raidos etapas siejamas su paskutiniuoju Jogailaičiu – Žygimantu Augustu. 1544 m., jam tapus faktiniu LDK valdovu, prasidėjo didelio masto statybos darbai. Jų metu buvo pastatytas šiaurės vakarų rūmų korpusas, suformavę uždarą rūmų vidinį kiemą.

Paskutinis Vilniaus rūmų klestėjimo periodas siejamas su Žygimanto Vazos ir Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiais. Po 1610 metų Vilniaus gaisro nukentėję rūmai buvo remontuojami. Vėliau Vazų iniciatyva rūmai buvo papuošti barokinei architektūrai būdingomis formomis.

1655 metais Vilnių užėmė maskvėnai, rūmai buvo smarkiai apgriauti ir niekada nebebuvo atstatyti. XVIII a. čia apsigyvendavo miestiečiai ir neturtingi bajorai. Kol galiausia, XVIII-XIX a. sandūroje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija buvo nugriauta.

Adresas: Katedros a. 4