Vieta už prekystalio – galimybė pasijusti visuomenės dalimi

Prekyba – neatsiejamas miesto atributas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius tik patvirtina šią taisyklę. Miestas iki XVI a. pabaigos buvo vienas svarbiausių tranzitinės prekybos centrų Rytų Europoje, o Vilniaus pirkliai ilgą laiką buvo įtakingi miesto piliečiai. Be to, prekyba aktyviai vertėsi amatininkai, perpardavinėtojai ir gausybė smulkių prekeivių. O už prekystalių senajame Vilniuje stovėjo nemažai moterų. Tai nestebintų šiandienos žmogaus, tačiau prieš kelis šimtus metų prekyba buvo viena iš retų veiklos sričių, kurios leido vilnietėms pasijusti veikliomis visuomenės narėmis. 

Keturios prekybininkių kategorijos

Reikia pasakyti, kad solidžiausi Vilniaus pirkliai buvo vyrai – tai taisyklė be jokių išimčių. O moterų veikla prekyboje – jos apimtys, darbo vietos pobūdis ir prekių asortimentas – labai priklausė nuo socialinės padėties.

Galima išskirti keturias Vilniaus prekybininkių grupes: 

1. turtingų pirklių ir amatininkų žmonos arba našlės, jų buvo viena kita;
2. smulkias parduotuvėles nuomojusios prekybininkės, jų buvo kelios dešimtys;
3. turguose arba Rotušės aikštėje prekystalius turėjusios moterys, jų irgi buvo kelios dešimtys;
4. gatvėse įvairius produktus siūlančios pardavėjos; jų galėjo būti daugiau negu kelios dešimtys.

“

Vilniuje rimto prekybos verslo vadovėmis moterys tapdavo nebent laikinai, kai mirus vyrams perimdavo jų darbus. Tačiau ir ši veikla dažniausiai apsiribodavo atsiskaitymu už atliktus darbus arba atgabentas prekes.

Nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad vilnietės moterys būtų vadovavusios tarpvalstybinės prekybos operacijoms. Tai sudėtingas, daug fizinių ir psichinių jėgų, o taip pat išmanymo ir įgūdžių – nuo sąskaitybos iki užsienio kalbų – reikalaujantis verslas; be to, tai rizikinga ir labai pavojinga veikla. Tiesa, istorikė Maria Bogucka nustatė, jog kaimyninėje Lenkijoje XVII a. stambių pirklių moterų būta. 

Vilniuje rimto prekybos verslo vadovėmis moterys tapdavo nebent laikinai, kai mirus vyrams perimdavo jų darbus. Tačiau ir ši veikla dažniausiai apsiribodavo atsiskaitymu už atliktus darbus arba atgabentas prekes. Pavyzdžiui, kai XVII a. antrojoje pusėje mirė Kotrynos Valentinovičovnos vyras, vyno pirklys Simonas Narbutavičius, našlė su tarnais, gabenusiais prekes upėmis iš Vilniaus į Karaliaučių, atsiskaitė druska.

Stambių žuvų nedaug

“

XVII a. pabaigoje papuošalų gamyba šešerius metus vertėsi Ana Fombegena, o XVIII a. cechui priklausė Konstancija Honorska ir dar dvi moterys.

Pirklių žmonos galėjo prekiauti šeimai priklausančiose arba testamentu paveldėtose parduotuvėse. Vilniaus burmistro ir pirklio J. Kukovičiaus krautuvė su visomis 2000 auksinų vertės prekėmis 1666 m. po jo mirties atiteko žmonai, kuri tęsė prekybą druska. O XVIII a. pradžioje nuosavoje bakalėjos krautuvėje prekiavo pirklio Fridricho Liderto žmona Kotryna Zahorska. Tačiau tokių pavyzdžių senajame Vilniuje vos vienas kitas.

Panašiai derėtų kalbėti ir apie amatų sektorių, nors daugelio Vilniaus cechų statutai leido meistrų našlėms ne tik kurį laiką tęsti vyro veiklą, bet ir vadovauti cechui bei prekiauti gaminiais, bent jau iki kitų vedybų. Žinomi keli pavyzdžiai iš seniausio Vilniuje auksakalių cecho istorijos: XVII a. pabaigoje papuošalų gamyba šešerius metus vertėsi Ana Fombegena, o XVIII a. cechui priklausė Konstancija Honorska ir dar dvi moterys. Jos arba pačios prekiavo savo parduotuvėse arba samdė pagalbininkes.

Moterų stichija – smulkioji prekyba 

Tačiau smulkiojoje Vilniaus prekyboje moterys dominavo: prekiavo nedidelėse krautuvėlėse (nuosavose arba nuomotose), stovėjo už prekystalių Rotušės aikštėje ir kitose Vilniaus prekyvietėse. Drobe ir įvairiomis smulkmenomis prekiavusios moterys 1662 m. mokėjo už 53 prekybos vietas – vadinamuosius „kromelius“ – ties rotuše.

Dar daugiau moterų prekiavo turguose arba tiesiog miesto gatvėse. Vilniaus pajamų ir išlaidų knygose (XVII ir XVIII a.) esama žinių apie iš Vilniaus prekybininkių gautus mokesčius: aikštėje prie rotušės moterys prekiavo raugintais kopūstais, aliejumi, šviežia ir rūkyta žuvimi, įvairiomis smulkiomis prekėmis, audeklais, duona, pyragais, šviežiomis daržovėmis, sūriais, vištomis, žąsimis ir kitais paukščiais.

1731 m. duomenimis, Vilniuje moterys mokėjo mokesčius už 68 duonos parduotuvėles, be to, mieste dirbo 25 kruopų pardavėjos, 20 moterų prekiavo kiaušiniais ir dar 11 – sūriais.

Sunki ir pavojinga veikla

“

Prieš tris ar keturis šimtus metų prekybinis Vilniaus centras buvo Rotušės aikštė. Jos viduryje stovėjo dvi eilės krautuvių, išilgai stovėjo vadinamieji „senieji ambarai“, o kitame šone – „naujasis ambaras“. Be to, nemažai įvairaus tipo krautuvėlių buvo Didžiojoje, Vokiečių ir Stiklių gatvėse.

Prekeivių amžius buvo skirtingas – nuo jaunų merginų iki pagyvenusių moterų. Gatvėse neretai galima buvo sutikti ir visai mažų mergaičių, siūlančių gėlių ir visokių smulkmenų. Vaikams tekdavo saugotis įvairiausio plauko niekšų. Vienoje teismų knygoje yra 1560 m. įrašas apie devynmetę vilnietę Margaritą – ją, prekiaujančią salotomis priešais Šv. Dvasios bažnyčią, apgavo „pono Kamenickio tarnautojas, kažkoks Stanislovas“. Jis nupirko iš jos salotų, liepė nunešti jas iki namų, o ten, uždaręs mergaitę kambaryje, išprievartavo.

Smulkių krautuvėlių skaičių Vilniuje reguliavo visam miestui ir šaliai svarbūs įvykiai. Pavyzdžiui, 1647 m. magistratas gavo pajamų iš 720 prekybos vietų (maistu prekiavo 393, amatininkų gaminiais – 135), o 1662 m., praūžus maro pandemijai, prekyviečių skaičius sumažėjo iki 341. Kai miestas atsigavo, 1692 m. krautuvėlių skaičius perkopė 600. Po Šiaurės karo ir dar vienos maro epidemijos, 1713 m., Vilniuje tebuvo likę 168 krautuvėlės, bet 1749 m. miestas jau vėl buvo spėjęs užsigydyti žaizdas ir turėjo 926 mokesčius mokančias parduotuves.

Prieš tris ar keturis šimtus metų prekybinis Vilniaus centras buvo Rotušės aikštė. Jos viduryje stovėjo dvi eilės krautuvių, išilgai stovėjo vadinamieji „senieji ambarai“, o kitame šone – „naujasis ambaras“. Be to, nemažai įvairaus tipo krautuvėlių buvo Didžiojoje, Vokiečių ir Stiklių gatvėse. 

Nuo duonos iki egzotikos

Geriausiais laikais vien kiaušinių ir duonos parduotuvėlių miesto centre galėjo būti iki 40. Populiarios buvo bakalėjos ir galanterijos krautuvėlės. Jose irgi dažniausiai dirbo vien moterys, o prekių asortimentas stebino gausa – nuo prieskonių iki metalo gaminių. Pavyzdžiui, 1725 m. Kotryna Packievičova prekiavo pipirais, Venecijos kmynais, gvazdikais, lauro lapais, cinamonu, rozmarinais, citvaro šaknimis, džiovintų apelsinų žievelėmis, siera, alūnu ir vario kuparosu (tai medžiagos odų rauginimui), vašku, žvakėmis, akiniais, popieriumi, stiklo gaminiais ir taip toliau. O 1744 m. Marijanos Šydlovskos krautuvėje, be kita ko, buvo galima įsigyti ledinio cukraus, anyžių, garstyčių, imbiero, ryžių, lošimo kortų, smeigtukų ir peilių.

“

Pirklio Simono Narbutovičiaus žmonos Kotrynos krautuvė išsiskyrė netradicinių prekių pasiūla. 1676 m. ten prekiauta pistoletais, šovinių krepšeliais, lankais, kardais, peiliais, žirklėmis, balnais, balnakilpėmis, vadelėmis, žąslais, vinimis, dalgiais, keptuvėmis, audiniais ir odomis.

Pirklio Simono Narbutovičiaus žmonos Kotrynos krautuvė išsiskyrė netradicinių prekių pasiūla. 1676 m. ten prekiauta pistoletais, šovinių krepšeliais, lankais, kardais, peiliais, žirklėmis, balnais, balnakilpėmis, vadelėmis, žąslais, vinimis, dalgiais, keptuvėmis, audiniais ir odomis.

Ištaigingiausios krautuvės priklausė magistrato nariams ir turtingiesiems Vilniaus pirkliams bei cechų meistrams. O eilinių prekeivių parduotuvėlės įsikurdavo mažytėse patalpose, kartais – pusrūsiuose ir būdavo labai paprastos: stalas, spinta arba skrynia ir kelios lentynos. Prekės dažniausiai laikytos statinaitėse, kubiliukuose ir dėžėse. Įstiklintos vitrinos net ir XVIII a. tebebuvo retenybė, jose puikuodavosi įvairios galanterijos prekės. 

Prekėms sverti naudotos įvairaus dydžio svarstyklės su lėkštėmis ir svarsčiais. Birias ir skystas prekes pardavėjos seikėjo gorčiais ir kvortomis, audinius matavo geležinėmis uolektimis, o skaičiavimui naudojo specialias marmurines lentas.

Raimonda Ragauskienė