Vilniaus budelio gyvenimas ir amatas
Vilniuje ir kituose LDK miestuose budeliai ėmė rastis XIV a. pabaigoje, o iki tol budelio funkcijas tekdavo atlikti, pavyzdžiui, amnestuotiems nusikaltėliams. Pirmiausia budeliai atsirado LDK priklausiusioje Palenkėje, kur anksčiausiai išsiplėtojo miestų savivalda.
1465 m. Kazimiero teisyne minimi kankinimai, juos budelis turėjo taikyti vagysčių bylose. Lietuvos Statutai irgi kalba apie budelius. Trečiajame Statute (1588 m.) nurodyta, kad budelius privalo turėti visi pilies teismai, tik neaišku, kaip šis reikalavimas buvo vykdomas.
Pirmieji senojo Vilniaus budeliai
“
Vilniaus vaitas 1432 m. magdeburgine privilegija gavo teisę skirti mirties bausmes, tad tikėtina, kad tuo metu miestas jau turėjo budelį. Tačiau pirmasis dokumentuotas Vilniaus budelio veiksmas kur kas vėlesnis: 1580 m. Rotušės aikštėje jis nukirsdino valstybės išdaviką didiką Grigalių Astiką.
Nežinome ir, matyt, niekada nesužinosime kada Vilniuje atsirado budelis. Reikia manyti, kad tai įvyko XIV a. pabaigoje arba XV a. pradžioje, kai susiformavo miesto savivalda. Vilniaus vaitas 1432 m. magdeburgine privilegija gavo teisę skirti mirties bausmes, tad tikėtina, kad tuo metu miestas jau turėjo budelį. Tačiau pirmasis dokumentuotas Vilniaus budelio veiksmas kur kas vėlesnis: 1580 m. Rotušės aikštėje jis nukirsdino valstybės išdaviką didiką Grigalių Astiką.
Be to, 1581 m. balandžio 14 d. prieš pat Velykas toje pat Rotušės aikštėje budelis degino eretiškas knygas. Tiesa, plačiausiai šį įvykį aprašęs Teodoras Narbutas gyveno po gerų poros amžių, tad jo žinia gali būti netiksli arba išgalvota. Anot T. Narbuto, anksti ryte į Rotušės aikštę atvežta smaluotų malkų ir šiaudų, o paskui – du vežimai antikatalikiškų knygų. Budelis ir vienuoliai sumetė malkas ir šiaudus į duobę, o viršuje sukrovė knygas. Ant būsimojo laužo užlipęs kunigas pasakė prakalbą, o dominikono egzorcisto atneštą ugnį paėmęs budelis Ignotas, atlikęs tam tikras ceremonijas, padegė knygas. Tiršti dūmai į dangų kilo visą dieną.
Ignotas, Andrius ir jų kolegos
“
Atrodo, kad Mesterhazi galėjo būti paskutinysis Vilniaus miesto budelis. Tai 1797 m. išlaidų knygose daugelį kartų minimas greičiausiai vokiečių tautybės žmogus. Kai tų metų pabaigoje jis mirė, miestas apmokėjo jo laidotuvių išlaidas. Naujo budelio miestas, berods, nebesamdė.
Jei ši žinia teisinga, tuomet žinome ir pirmojo „dokumentuoto“ Vilniaus budelio vardą – Ignotas. Be to, šaltiniai mini kelis kitus budelius, XVI–XVIII a. dirbusius Vilniuje: Andrius Vrublevskis (1657–1671), Johanas Rozovienas (1675–1677), Paulius Lipknechtas (1677–1678), Adomas Estermanas (1679–1692), Mikalojus (1693–1712), Fridrichas (1712–1737), Martynas (1750?–1752), Šmitas (1752–?), Mesterhazi (?–1797).
Atrodo, kad Mesterhazi galėjo būti paskutinysis Vilniaus miesto budelis. Tai 1797 m. išlaidų knygose daugelį kartų minimas greičiausiai vokiečių tautybės žmogus. Kai tų metų pabaigoje jis mirė, miestas apmokėjo jo laidotuvių išlaidas. Naujo budelio miestas, berods, nebesamdė.
Reikia manyti, kad pasiligojęs Mesterhazi paskutiniaisiais gyvenimo metais jau nebegalėjo atlikti savo pareigų, nes nuo 1797 m. sausio 14 d. iki vasario 5 d. Vilniuje darbavosi iš Gardino atsikviestas budelis. Jis vėl atvyko į Vilnių balandžio 19 d. ir išbuvo mieste iki gegužės 6-sios.
Nė vienas žinomas Vilniaus budelis nebuvo vietinis. Dažniausiai šį darbą dirbdavo vokiečiai iš Karaliaučiaus ir lenkai iš Krokuvos. Dauguma jų gyveno Subačiaus vartuose.
Miestui budelis – prabanga
“
Budelis buvo miesto tarnautojas, atsakingas miesto valdžiai. Viena svarbiausių jo funkcijų – kankinti įtariamuosius, bet tik turint rimtų įtarimų ir dalyvaujant teismo atstovams. Tikslas –prisipažinimas. Įstatymai neleido kankinti pareigūnų, nėščių moterų ir vaikų iki 14 metų.
Mažesniesiems LDK miestams išlaikyti budelį buvo per brangu, o ir nebūtina. Prireikus būdavo galima išsinuomoti – pavyzdžiui, iš Vilniaus. Tiesa, kartais ir Vilniui tekdavo skolintis budelius: iš Lydos (1678 ir 1679 m.), Kauno (1679 ir 1692 m.), Kėdainių (1693 m.) ir Karaliaučiaus (1737 m.).
Budelis buvo miesto tarnautojas, atsakingas miesto valdžiai. Viena svarbiausių jo funkcijų – kankinti įtariamuosius, bet tik turint rimtų įtarimų ir dalyvaujant teismo atstovams. Tikslas –prisipažinimas. Įstatymai neleido kankinti pareigūnų, nėščių moterų ir vaikų iki 14 metų.
Suprantama, budelis vykdė teismo skirtas bausmes. Nuo paprasčiausių (išvaryti iš miesto) iki mirties nuosprendžių: pakarti, nukirsdinti, ketvirčiuoti, sudeginti, paskandinti, užkasti į žemę ir pan. Kiekviena bausmė turėjo tam tikrą miesto valdžios nustatytą įkainį. Be to, budeliui buvo priskirta pareiga iš miesto gatvių išvežti fekalijas ir dvėselieną, gaudyti valkataujančius šunis, prižiūrėti miesto kalėjimą. Daugumą šių darbų budelis deleguodavo (irgi už atlygį) savo parankiniams.
Krūva pinigų ir žmonių panieka
Už darbą Vilniaus budelis gaudavo didžiulę algą: XVIII a. viduryje jis uždirbdavo 300 auksinų per metus – daugiau negu burmistras (250 auksinų) ir tris kartus daugiau už miesto tarėją (100 auksinų). Be to, budeliams būdavo papildomai mokama už kankinimus, bausmių vykdymą, dvėselienos išvežimą ir kitus darbus. Kaip ir kiti miesto tarnautojai, didžiųjų švenčių progomis budeliai sulaukdavo dovanų. Jiems būdavo skiriama medžiagos drabužiams. Vilniaus budelių apranga buvo raudonos spalvos, siūdinama pagal „vokišką“ madą. Be to, budeliai miesto sąskaita reguliariai gaudavo grūdų maistui.
Tik vargu ar kas viso to pavydėjo. Budeliai gyveno tarsi užribyje, nors jau XVI a. atsirado teisininkų, kurie teigė, kad budelio amatas garbingas, nes labai reikalingas visuomenei.
Įdomybė
Budeliai formuodavo specifinę subkultūrą, iš kartos į kartą paveldėdavo amatą, vesdavo vieni kitų dukteris ir našles. Visuomenė atstumdavo ne tik budelį, bet ir jo žmoną, vaikus. Nenuostabu, kad neretas budelis girtuokliaudavo, nesutardavo su žmona (jei ją apskritai turėdavo), o intymius poreikius tenkindavo prostitutės glėbyje. Kartais žmonių neapykanta prasiverždavo smurtu: Vilniaus budelį vokietį J. Rozovieną (dirbo 1675–1677 m.) kažkas nušovė – tikėtina, nusikaltėlis arba jo bendras.
Kankinimai be vakarietiškų įmantrybių
“
Aukos būdavo kankinamos už sunkius nusikaltimus, ypač susijusius su religija.
Lietuvoje, panašiai kaip Europoje, prieš mirties bausmę budeliai nusikaltėlius plakdavo, plėšydavo įkaitintomis replėmis, nukirsdavo jiems ausis. Aukos būdavo kankinamos už sunkius nusikaltimus, ypač susijusius su religija. Lengviausiai išsisukdavo nuplaktieji prie gėdos stulpo. Taip būdavo baudžiama už smulkią vagystę, įvykdytą dienos metu ir pirmą kartą. Gėdos stulpą puošė skulptūra – moters (teisingumo deivės Temidės) galva. Todėl anuomet būdavo sakoma, kad žmonės, pririšti prie gėdos stulpo, „bučiuoja Rotušės bobą“.
Žiauriausia bausmė – įpynimas į ratą. Pasmerktajam sulaužydavo kaulus, o kūną įkišdavo į rato stipinus ir ant ilgos karties iškeldavo į viršų, kad matytų visi susirinkusieji. Būta ir kitų žiaurių bausmių: sodinimas ant nusmailinto kuolo, ketvirčiavimas, sudeginimas ant laužo. Prieš mirtį visiems nusikaltėliams tekdavo įveikti tris kankinimų seansus.
Vilniaus budeliai, palyginti su jų kolegomis Vakarų Europoje, kur kankinimo menas klestėjo, tenkinosi paprastesniais įrankiais. Jie naudojo geležinius kablius aukoms pakabinti, reples kūnui plėšyti, virves kūnui tempti, peilius, žvakes kūno svilinimui ir pan.
Vilniaus budelio kalavijas
“
Pagrindiniai mirties bausmės vykdymo įrankiai buvo kalavijas ir dviašmenis kirvis.
Pagrindiniai mirties bausmės vykdymo įrankiai buvo kalavijas ir dviašmenis kirvis. XX a. pradžioje pražuvo dviašmenis Vilniaus budelio kardas medine variu kaustyta rankena. Ant jo buvo Temidės atvaizdas ir užrašas vokiečių kalba.
Žinomas ir kitas dviašmenis kardas, apie 1928 m. rastas vieno Vilniaus namo palėpėje. Jis buvo 110 cm ilgio su užrašais vokiečių kalba: „Kai pakeliu kardą, linkiu nusidėjėliui amžinojo gyvenimo“ ir „Kai nusidėjėlį pasmerkiu mirti, jis atiduodamas į mano rankas“. Šis ginklas tarpukariu saugotas viename Baltarusijos muziejuje.
Aivas Ragauskas
