Vilniaus cechų spaudai
LDK pirmieji cechai, teisiškai įtvirtinti vienos ar kelių giminingų profesijų amatininkų susivienijimai, pradėjo kurtis Vilniuje. Jie rūpinosi gamyba, siekė apriboti konkurenciją tarp cecho narių, užtikrinti gaminių kokybę, pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam ar nusigyvenusiam cecho nariui.
Įdomybė
Vilniaus cechų spauduose dažniausiai naudota su amatininkų produkcija, darbo įrankiais susijusi simbolika. Mažiau būta antspaudų, kuriuose atsispindi abstrakti religinė simbolika, pvz., mėsininkų cecho antspaude buvo „Dievo avinėlis“ ar įvairūs kiti, su amatu tiesiogiai nesusiję ženklai. XIX amžiaus vid. žydų laikrodininkų cecho antspaude išrėžti žmogus su dalgiu ir šuo su laikrodžiu.
Tarp ankstyviausių buvo 1495 m. Aleksandro Jogailaičio privilegiją gavęs auksakalių cechas. Po kelių mėnesių įsikūrė ir siuvėjų cechas. Iki Liublino unijos savo organizacijas įkūrė mažiausiai 16 amatų atstovai: balveriai, kalviai, katiliai ir šaltkalviai, odininkai, batsiuviai, salyklininkai, chirurgai, balniai, šikšniai, juostininkai, staliai. XVI amžiaus II p. – XVII a. cechų organizacijos plėtojosi sparčiai. Palankus valdovų požiūris ir rinka amatininkus vertė jungtis. Tad prieš trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą LDK sostinėje buvo apie 40 cechų (iš viso apie 1 600 meistrų, pameistrių ir mokinių), jungusių 73 specialybių amatininkus. Tačiau LDK sostinėje visuomet dirbo nemažai cechams nepriklausiusių amatininkų.
Kai mieste plevėsavo cechų vėliavos
Cecho organizaciją nustatė jų statutai, kurti dažniausiai Krokuvos ar Gdansko miestų cechų statutų pavyzdžiais. Juose buvo aptarti cecho skiriamieji ženklai, simbolika, naudoti pirmiausia cecho spaude. Cechai jiems būdingus ženklus vartojo iškabose virš cechui priklausančių namų, altorių papuošimuose, gedulo apdangaluose bei cecho vėliavoje. Tiksliai nežinoma, ar cechų ženklai spauduose ir kitoje jų atributikoje (tarkim, iškabose ar vėliavoje) buvo identiški. Apie pastaruosius duomenų praktiškai neišliko. Nieko nėra žinoma apie vilniečių auksakalių turėtą vėliavą, už kurią 1758 m. buvo sumokėta 80 auksinų. Galima numanyti, kad cechų atributikoje simbolika įvairavo: vėliavose turėjo dominuoti cecho šventųjų globėjų atvaizdai, iškabose – amato simbolis, matyt, panašus į spaude išraižytą simbolį. Štai 1669 m. Vilniuje auksakaliams konfliktuojant su cechui nepriklausiusiu Samueliu Brikmanu, buvo paminėta, kad jis savo dirbtuvės languose išstatė tris iškabas: tapytą ant medžio ir dvi – ant drobės.
Išlikę duomenys apie cechų vėliavas, iškabas ir kitą atributiką – nekonkretūs. Kaip pavyzdį galima nurodyti detalų 1604 m. kovo 10 d. Vilniuje vykusį Kazimiero Jogailaičio sūnaus Kazimiero kanonizacijos iškilmių aprašymą. Iškilmių dalyviai iš Katedros aikštės iškilminga eisena patraukė į Šv. Stepono bažnyčią, kur buvo iš Romos gauta vėliava su Kazimiero atvaizdu.
“
Anot Vilniaus akademijos profesoriaus Kvirino Knoglerio, šv. Kazimiero kanonizacijos eisenoje dalyvavo 32 profesijų amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, audėjai, staliai, odminiai, aludariai, kardų dirbėjai ir kiti.
Eisenos priekyje ėjo pasaulietinė ir bažnytinė diduomenė, Vilniaus tarybos nariai. Už jų sekė amatininkų cechai, nešini savo vėliavomis, kuriose auksu ir sidabru spindėjo amatus simbolizuojantys ženklai, amatų globėjų ir kitų religinių personažų atvaizdai. Anot Vilniaus akademijos profesoriaus Kvirino Knoglerio, šv. Kazimiero kanonizacijos eisenoje dalyvavo 32 profesijų amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, audėjai, staliai, odminiai, aludariai, kardų dirbėjai ir kiti. Už jų eisenoje žengė Vilniaus pirkliai ir kiti miestiečiai. Tačiau detalesnių cechų vėliavų simbolikos aprašymų nei šis amžininkas, nei kiti nepaliko…
Spaudus privalėjo turėti kiekvienas cechas. Tik antspauduotas dokumentas įgaudavo juridinę galią. Paprastai cechų antspaudai su juose išgraviruota simbolika būdavo naudojami ilgą cecho gyvavimo laikotarpį, jie nemažai kainuodavo, todėl būdavo gerai saugojami. Štai 1795 m. Vilniaus auksakalių cecho turto inventoriuje nurodyta, jog saugoti 5 cecho spaudai (sidabriniai ir vienas dramblio kaulo pataise). Pasitaikė, kai tas pats spaudas naudotas vos ne šimtmetį. Vilniaus balnininkų-pakinktininkų cecho antspaudas su 1561 m. data naudotas buvo iki 1886 metų. Pasikeitęs antspaudo vaizdulys galėjo reikšti cechų jungimosi ar kitokius jų istorijos vingius. Cechų antspaudų vaizduliai patirdavo pokyčių ir dėl besikeičiančios stilistikos. Tą gerai iliustruoja pokyčiai auksakalių cecho antspaude. Nors pagrindinis simbolis nepasikeitė, matyti stilistiniai skirtumai tarp XVI a. vaizdavimo 1569 m. antspaude ir vėlyvosios baroko stilistikos įtakos XVIII a. antspaudui.
Cechų logotipuose – įrankiai, produkcija ir šventieji globėjai
Stasio Samalavičiaus ir Vytauto Merkio tyrimų duomenys rodo, kad Vilniaus cechų antspaudų simboliką galima suskirstyti į 7 grupes. Paprastai antspaudams būdavo pasirenkama simbolika, susijusi su konkrečiu amatu, jo produkcija ar amatininkais. Dažniausiai simboliams cechų nariai pasirinkdavo jų pagamintus gaminius, juos tarsi reklamuodami. Tokią simboliką turėjo kai kurie siuvėjų ir bandelių kepėjų cechai, kurių spauduose buvo išraižyti riestainiai. Kepurininkų simbolikoje matome kepures ar skrybėles, o batsiuvių – vieną arba porą ilgaaulių batų. Analogiškus produkciją reklamuojančius simbolius rinkosi pirštininkai, šepečių, apsiuvų gamintojai, kailininkai, ginklininkai, katiliai, skardininkai, bronzininkai, vinių gamintojai, račiai ir karietininkai, kai kurie staliai, tekintojai, apmušėjai, čiužinių gamintojai, puodžiai.
Cechų vaizduliuose taip pat buvo raižomi darbo įrankiai. Tokius antspaudus turėjo siuvėjų (drabužių ir tekstilės gamybos amatininkai), batsiuvių, stalių, spaustuvininkų, virvininkų, kirpėjų ir kiti cechai. Tad, pvz., kirpėjų spaude buvo vaizduojamos žirklės. Trečios grupės cechų antspauduose buvo vaizduojami darbo įrankiai ir produkcija. Tokius simbolius turėjo duonos kepėjai (katilas tešlai užmaišyti ir iškepta duona), kai kurie kalviai, raižytojai ir graveriai, kubiliai, kėdžių gamintojai. Dar vienų cechų antspauduose atsispindėjo darbo procesas ir jį atliekantys žmonės.
“
1552 metų chirurgų cecho antspaudas vaizduoja du šios profesijos atstovus, o štai knygrišių cecho antspaudas – knygrišį, presu spaudžiantį knygą.
1552 metų chirurgų cecho antspaudas vaizduoja du šios profesijos atstovus, o štai knygrišių cecho antspaudas – knygrišį, presu spaudžiantį knygą. Išskyrus chirurgų, kitų cechų antspaudai su pavaizduotais žmonėmis yra vėlyvi, naudoti XIX amžiuje. Tuo tarpu ankstyviausio Vilniaus cecho – auksakalių spaude (anksčiausiai žinomas 1569 m.) vadinama „prancūziška“ maniera pavaizduotas auksakalių patronas šv. Eligijus, stovintis su vyskupo drabužiais ir pastoralu (vyskupo arba abato liturginė lazda, naudojama per didžiąsias iškilmes). XVI a. auksakalių antspauduose šv. Eligijus vienoje rankoje laiko mišių taurę, o kitoje – greta pastoralo dar ir auksakalio darbo įrankį – plaktuką. 1747 metų spaude, kurį vilniečiai vartojo iki cecho egzistavimo pabaigos, Vilniaus auksakalių globėjas viena ranka prilaiko skydą, kuriame pavaizduota auksakalystės simbolis – dviguba taurė. Daugelio kitų ATR auksakalių cechų antspauduose šv. Eligijus vaizduojamas pagal vokišką tradiciją – profiliu, kaip amatininkas sėdintis prie auksakalių darbo stalo.
Mažiau būta antspaudų, kuriuose atsispindi abstrakti religinė simbolika, pvz., mėsininkų cecho antspaude buvo „Dievo avinėlis“ ar įvairūs kiti, su amatu tiesiogiai nesusiję ženklai. XIX amžiaus vid. žydų laikrodininkų cecho antspaude išrėžti žmogus su dalgiu ir šuo su laikrodžiu.
Aivas Ragauskas
S. Samalavičius, V. Merkys, Senųjų Vilniaus iškabų simbolika, in: S. Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, sudarė Almantas Samalavičius, parengė Aivas Ragauskas, Vilnius, 2011, p. 109–134.
