Vilniaus karnavalas ir išpuoliai prieš žydus
Vilniaus miesto tarybos knygose yra 1673 m. vasario mėn. 13 dienos skundas. Jame Vilniaus žydai Aronas Levkovičius ir Mošė Jakubovičius teigia: „Dabar einančiais metais, 1673 vasario 12 dieną, anksčiau minėti ponai italai, piktai susitarę nuskriausti vargšus žmones, apsidabino kažkokiais nematytais rūbais, turbanais turkiškais, su kaukėmis ant veidų, ne pagal paprotį šio miesto, apie dešimt žmonių, ieškantys preteksto ir skatinantys aplinkinius žmones tumultui ir dideliems ir nemaloniems neramumams, važinėdami pirmyn ir atgal keletą kartų dvejomis rogėmis Vokiečių gatvėje, specialiai pravažiuojantys Žydų gatve, įsakė rogių važnyčiotojams mušti žydus botagais per veidus ir akis, ką jie iš tiesų ir darė.“
Vilniaus gatvėse siautėjo italai
Skunde minimi italai Baltramiejus Tukanas, Juzefas Bonfilis ir Baltramiejus Cynakis buvo miesto piliečiai. Juzefas Bonfilis buvo vedęs vilnietę liuteronę, o Baltramiejus Cynakis ėjo valdovo sekretoriaus ir Vilniaus burmistro pareigas. Vėliau jis taps Vilniaus vaitu – dabar sakytume, meru.
Teismo dokumente aprašytas incidentas įvyko ypatingu metu – karnavalo dienomis. Tais metais karnavalas prasidėjo vasario 3 d., o minėtoji vasario 12-oji buvo sekmadienis prieš Pelenų trečiadienį. Kaip daugumoje to meto karnavalų ir švenčių, įsiaudrinę žmonės tapo nebekontroliuojami. Žydus užpuolę persirengėliai irgi dalyvavo karnavale, tad nukentėjusieji ne veltui pabrėžė, jog užpuolikų veiksmai ir aprėdai nebuvo įprasti.
Skunde užpuolimas aprašomas gana detaliai:
Įdomybė
„Kiekvieną kartą, kai galėjo, žydus plakė, mušė, kepures nutraukinėjo, o kadangi susirinko daugybė žmonių, išstūmė visus į kitas Vilniaus miesto gatves. Stipresnieji, važiuodami Žydų gatve su dideliu triukšmu, […] ten rėkė: „Mušk, mušk tuos žydus“, tada vadeliotojai, kurį iš žydų pasiekdavo, botagu per veidą, akis daužė, mušė ir po to visi kartu užpuolę žydus vėzdais, akmenimis, plytomis daužė, sužeidė, suluošino, kepures ir rūbus iš ko tik galėjo nuplėšė ir į statinę, kurią turėjo rogėse, įmetė. Langus, kurių nespėjo uždaryti, sudaužė, sulaupė, į mokyklą akmenimis stipriai mėtė.“
Karnavalai – įprastas reiškinys viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Jų metu pasikeisdavo įprasta gyvenimo tvarka: gera tapdavo bloga ir atvirkščiai. Artėjant Gavėniai žmonės švęsdavo, valgydavo ir siautėdavo. Turtingieji persirengdavo vargšais, o vargšai – turtingaisiais. Vieną geriausių šios senos tradicijos iliustracijų mums paliko Pieteris Bruegelis vyresnysis paveiksle „Kova tarp Karnavalo ir Gavėnios“.
Procesijos – religinės ir pasaulietinės
Be to, Vilniuje buvo įprasta organizuoti daugybę procesijų: ir pasaulietinių (jas rengdavo amatininkų cechai), ir religinių (pavyzdžiui, Kristaus kūno šventės proga), ir ritualinių (laidotuvių ir kt.).
“
Kiekvienas cechas ir susivienijimas turėjo vėliavą, spalvas ir privalėjo bent kartą per metus susirinkti už miesto sienos – „lauke už Šv. Stepono bažnyčios“ – metiniam patikrinimui.
Karaliaus Vladislovo Vazos gydytojas Maciejus Vorbekas-Lettowas memuaruose pažymėjo, kad jam ypatingai įsiminė Vilniaus žydų procesijos: „Žydai irgi su savo vėliava (ji buvo raudona, su baltais apvadais abiejose pusėse, išmargintais žydiškais rašmenimis) surinko daugiau kaip 130 asmenų, pasiryžusių neštis ginklus.“
Karaliaus gydytojas veikiausiai nežinojo, kad Vilniui toks reiškinys buvo įprastas. Kiekvienas cechas ir susivienijimas turėjo vėliavą, spalvas ir privalėjo bent kartą per metus susirinkti už miesto sienos – „lauke už Šv. Stepono bažnyčios“ – metiniam patikrinimui.
Išgirdai varpelį – bėk slėptis
Einant procesijoms irgi pasitaikydavo smurto protrūkių bei neramumų. Reaguodamas į tai Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas 1682 m. rugsėjo 28 dieną pastoraliniame laiške, skirtame Vilniaus parapijų kunigams, aptarė situaciją.
“
Patarnaujantieji kunigai įpareigojami garsiai skambinti varpu, idant žydai būtų perspėti ir turėtų galimybę greičiau pasislėpti. Tie, kas nepaklus šiam įsakymui, bus smarkiai nubausti.
„Kuomet šiame mūsų mieste gabenate viaticum [t. y. Komuniją] sergantiesiems ir einate Žydų gatve, jau yra užgimęs nesąžiningiausias paprotys – tai yra užpuolimai, kuriuos įvykdo tie žmonės ir Bažnyčios tarnai, kurie lydį kunigą, juos vadiname sakramentalistais. Jie įvyko įžeidimą prieš Dieviškąją paslaptį, kuomet staigiais veiksmais ir negirdėtu smurtingumu užpuola pakelyje sutiktus žydus: muša juos botagais ir kitais padargais, apverčia jų stalus, išstatytus pardavinėjant prekes, kurias taip pat pagrobia. Be to, kvailai tyčiodamiesi iš žydų (tiek vyrų, tiek moterų) jie inicijuoja šaipymąsi ir grobimą ir taip teršia pamaldžiųjų vardą. Ganėtinai dažnai, norėdami sukelti panašius neramumus, jie specialiai duoda signalą varpu kuo tyliausiai arba iš viso nustoja skambinti varpu, kad žydai nebūtų perspėti ir neišvengtų susidūrimo su jais. Todėl, norėdamas sustabdyti tokius rimtus piktnaudžiavimus, pamaldžiųjų vardo teršimą ir Švenčiausiojo Sakramento niekinimą ir norėdamas apginti nekaltus žydus nuo nuostolių ir žalos, Mes įsakome, kad jūs niekuomet neneštumėte Švenčiausiojo Sakramento Žydų gatve, verčiau neškite viaticum sergantiesiems kitomis gatvėmis. O patarnaujantieji kunigai įpareigojami garsiai skambinti varpu, idant žydai būtų perspėti ir turėtų galimybę greičiau pasislėpti. Tie, kas nepaklus šiam įsakymui, bus smarkiai nubausti. Duota Vilniuje, Mūsų rezidencijoje, Antakalnyje.“
Šiame tekste minimos istorijos leidžia geriau suprasti kai kurias senojo Vilniaus realijas. Miestas gyveno aktyviai: gatvėmis eidavo įvairios procesijos, kasmet vyko karnavalai bei šventės, pasitaikydavo ir riaušių. Į visa tai žmonės reaguodavo. Kartais šaipydavosi, kartais trukdydavo, kartais smurtaudavo. Pasaulietinė ir dvasinė valdžia bandė kontroliuoti gyventojų elgesį, tačiau tai pavykdavo ne visuomet.
Povilas Andrius Stepavičius
