Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyno katedra

Šv. Dvasios ortodoksų cerkvė ir vienuolynas buvo įkurti Vilniaus stačiatikių brolijos iniciatyva. XVI a. reformacijos ir kontrreformacijos srovės paveikė ir stačiatikių padėtį, o 1596 m. įvykusi Brastos unija privertė stačiatikius atrasti naujas intelektualinės veiklos formas, kuriomis būtų ginami jų interesai. 1589 m., galutinai patvirtinus Vilniaus stačiatikių brolijos įstatus, brolija pradėjo rūpintis stačiatikių švietimu ir sielovada. Netrukus buvo įkurta mokykla ir spaustuvė, o 1596 m. brolijos nariai pradėjo rūpintis naujos stačiatikių bažnyčios statybomis.

Medinė Šv. Dvasios cerkvė buvo pastatyta 1597 m. Po kelerių metu prie cerkvės buvo pastatyta mūrinė varpinė, o 1604 m. buvo pradėta rūpintis mūrinės cerkvės statybomis. Jos statybos prasidėjo 1633 m., kuomet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė privilegiją. Barokinių formų ir stačiatikių bažnyčioms nebūdingu lotyniško kryžiaus plano cerkvė buvo baigta 1638 m. 1749 m. gaisro metu cerkvė sudegė. Jos rekonstravimo darbus vykdė Jonas Kristupas Glaubicas (1700-1767). Darbai truko iki 1753 m., kurių metu cerkvės interjeras buvo praturtintas baroko ornamentų reljefais ir puošniu ikonostasu. Šv. Dvasios vienuolynas pradėjo veikti XVII a. antrojo dešimtmečio pradžioje. Vienuolyną sudaro trys atskiri korpusai.

Šioje cerkvėje laikomi pirmųjų Vilniaus krikščionių kankinių – Jono, Antano ir Eustachijaus palaikai. XIX a. pradžioje kankinių relikvijos – nesunykę ir savaime mumifikavęsi kūnai – buvo rasti Šventosios Dvasios cerkvės rūsyje.

Plačiau apie tris Vilniaus kankinius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.

Adresas: Aušros Vartų g. 10