Kaip prisišaukti žiaurią mirtį senajame Vilniuje: italo Franko istorija
Žmogus, stovintis Rotušės aikštėje Vilniuje, net nesistengdamas pamatys labai nemažai: klasicistinę rotušę, į dangų besistiebiančią Šv. Kazimiero bažnyčios karūną, senosios aikštės grindinį, į šalis slystančias gatves – viena jų veda į buvusią rusėniškąją, kita – į lotyniškąją miesto dalį. O jei gatves ir pastatus būtų galima prakalbinti, jie, be abejo, papasakotų kur kas daugiau.
Dabar Rotušės aikštė apytuštė, bet taip buvo ne visada. Įsižiūrėję į garsųjį Georgo Brauno atlasą „Civitates orbis terrarum“ (jis neretai vadinamas geriausiu XVI a. vedliu po Europos miestus), Vilniaus Rotušės aikštėje pamatysite bausmių (arba gėdos) stulpą. Viduramžių Europoje jie buvo įprasti, prie jų kentėjo tūkstančiai žmonių.
Kiekvienas žmogus – vis kita istorija. Vieną jų, visiškai užmirštą, galbūt verta priminti.
Spalvinga Devintinių procesija
Viduramžiais miestiečių religinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su bažnyčiomis. Bet tokiuose miestuose kaip Vilnius šalia katalikiškų šventovių kilo stačiatikių cerkvės, o nuo XVI a. antrosios pusės – ir liuteronų bei kalvinistų maldos namai. Ilgainiui tokia kaimynystė neretai lemdavo skaudžius susidūrimus.
Įdomybė
Nuo XV a. vidurio Vilniuje išpopuliarėjo Dievo Kūno šventė, pasibaigdavusi iškilminga procesija. Istorikų tvirtinimu, ji beveik nekito iki pat XX a. pradžios. Šventė būdavo švenčiama bene gražiausiu mūsų platumose laiku – po Velykų praėjus devynioms savaitėms, t. y. tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Šventė, liaudyje vadinama Devintinėmis, sulaukdavo didžiulio dėmesio. Kai kurie miesto amatininkų cechai net buvo nustatę prievolę visiems nariams dalyvauti procesijoje – tai būdavo įrašoma į cechų nuostatus.
O kai Vilniuje atsidarė Jėzuitų kolegija, į teatralizuotą eiseną įsiliedavo triukšmingas ir spalvingas studentų būrys.
Procesijos viduryje būdavo nešamas didelis auksinis kryžius, puoštas deimantais, įspūdingai žėrinčiais saulėje. Neįprastą spalvingą reginį stebėdavo jo puošnumo ir dalyvių giesmių sužavėti vilniečiai, įskaitant daug kitatikių. Procesiją, pasak vieno liudininko, lydėdavo žmonių minios: „Katalikai, žydai su žmonomis ir vaikais, rusėnai, totoriai, protestantai; kas gyvas, metęs darbą ir užsiėmimą, subėgo stebėti procesiją. Paklausti jie kalbėjo: „Atėjome pažiūrėti, kaip katalikai garbina savo Dievą.“
Procesijos maršrutas nekito nuo vėlyvųjų viduramžių. Po šventųjų mišių katedroje minia pajudėdavo Šventųjų Jonų bažnyčios link – gėlių ir ąžuolų vainikais bei girliandomis išpuoštomis gatvėmis, plazdant vėliavoms, nešina šventaisiais paveikslais ir būtinai paisydama hierarchijos (bažnytinės ir pasaulietinės, nes Vilnius buvo vyskupo sosto miestas, o Vilniaus vaivada – aukščiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasaulietinis pareigūnas). Ties Šventųjų Jonų bažnyčia eisena stabtelėdavo maldai ir pamokslui, o po to traukdavo į Rotušės aikštę. Ten dar kartą sustodavo pasimelsti, tuomet pasukdavo Šv. Marijos Magdalietės koplyčios link (prie Šv. Kryžiaus bažnyčios) ir, apsukusi ratą, vėl atsidurdavo ties katedra.
Pakurstytos aistros ir nematyta prabanga
“
1611 m. birželio 2-ąją, tradicinė Dievo Kūno procesija buvo ištaigingesnė negu įprastai. Prabangos kaltininkai – eisenoje dalyvavę karališkosios šeimos nariai: karalienė Konstancija Habsburgaitė ir karalaitis (būsimasis ATR valdovas) Vladislovas Vaza. Į eiseną galbūt įsijungė net mažametis Jonas Kazimieras, po brolio irgi tapęs ATR valdovu. Karališkoji šeimyna gyveno Vilniuje, nes jos galva Zigmantas III Vaza nuo 1609 m. asmeniškai vadovavo Smolensko apgulčiai.
XVI a. pabaigoje, vis aštrėjant katalikų ir protestantų priešpriešai, protestantai ypač karštai kritikavo katalikišką Švč. Sakramento kultą, kuris, be kita ko, buvo ir Dievo Kūno šventės esmė.
Tolerancijos amžius tolo į praeitį, religinės nesantaikos žiežirbos įžiebė liepsną, o emocijos virto veiksmais. 1610 m. liepos 1-osios rytmetį Vilnių nusiaubė baisus gaisras, suniokojęs visą vakarinę (katalikišką) miesto dalį, ypač bažnyčias. Rytinės dalies, kur tuo metu buvo įsikūrę kalvinistų maldos namai (dab. A. Volano gatvėje), ugnis nepalietė. Nuo gaisro nukentėjusiame mieste neužtruko pasklisti kalbos apie padegimą, prie kurio rankas esą prikišę kalvinistai.
Praėjus beveik metams, 1611 m. birželio 2-ąją, tradicinė Dievo Kūno procesija buvo ištaigingesnė negu įprastai. Prabangos kaltininkai – eisenoje dalyvavę karališkosios šeimos nariai: karalienė Konstancija Habsburgaitė ir karalaitis (būsimasis ATR valdovas) Vladislovas Vaza. Į eiseną galbūt įsijungė net mažametis Jonas Kazimieras, po brolio irgi tapęs ATR valdovu. Karališkoji šeimyna gyveno Vilniuje, nes jos galva Zigmantas III Vaza nuo 1609 m. asmeniškai vadovavo Smolensko apgulčiai.
Procesijoje dalyvavo visas pulkas dvariškių, Vilniaus vyskupas, senatoriai ir į Vilnių suvažiavę Lietuvos vyriausiojo tribunolo deputatai. Prie eisenos prisijungė ir garsusis pamokslininkas Petras Skarga – pirmasis Vilniaus universiteto rektorius.
Italas, įžeidęs katalikus ir karališkąją šeimą
“
Išsišokėlis buvo sučiuptas, nutemptas į rotušę ir netrukus atpažintas. Pasirodė, kad tai italas vardu Franko, neseniai atvykęs iš vienos Venecijos Respublikos valdos.
Vidurdienį, miniai Didžiąja gatve atvilnijus į Rotušės aikštė, prie altoriaus, įrengto šalia bausmių stulpo, pasirodė žmogus su apnuogintu kalaviju rankoje. Jis garsiai, stengdamasis atkreipti į save dėmesį, vadino katalikus neišmanėliais ir neigė viena esminių jų dogmų – kad Eucharistija esanti Dievo kūnas. Procesijoje dalyvavę katalikai didžiai pasipiktino. Išsišokėlis buvo sučiuptas, nutemptas į rotušę ir netrukus atpažintas. Pasirodė, kad tai italas vardu Franko, neseniai atvykęs iš vienos Venecijos Respublikos valdos. Jis apsistojo žinomo kalvinisto Samuelio Petkevičiaus namuose, o prieš incidentą dalyvavo Vilniaus kalvinistų pamaldose, kur tąryt pamokslininkas, remdamasis Šventuoju Raštu, kritikavo katalikų išpažįstamą Dievo kūno kultą.
Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina į Franko veiksmus sureagavo labai asmeniškai. Regis, prie to smarkiai prisidėjo ir karališkosios šeimos pamokslininkas Petras Skarga. Jie mėgino italo bylą perduoti pasauliečių teismams, bet nesėkmingai: teisėjai kaltinamojo veiksmuose neįžvelgė nusikaltimo, o ir kraujas nebuvo pralietas. Tad konfliktas turėjo paprasčiausiai užgesti.
Ištraukei kardą – mirsi ketvirčiuotas
“
Neapsieita be grubaus simbolizmo: pasmerktajam pirmiausia išplėštas liežuvis (už tai, kad kalbėjo niekinančius žodžius) ir tik po to kūnas ketvirčiuotas. Ryte jo dalis vilniečiai išvydo sukabintas ant gėdos stulpo. Tos pačios dienos vakare kažkas jas paslapčiomis nukabino, sudegino, o pelenus išbarstė į upę.
Tačiau atpildo siekę katalikai neatlyžo, juolab kad Vilniuje Franko neturėjo įtakingų užtarėjų. Vyskupo B. Vainos iniciatyva jis buvo apkaltintas karališkosios didenybės įžeidimu. Franko išsitraukęs ginklą karališkosios šeimos narių akivaizdoje, o už tokį nusikaltimą grėsė ketvirčiavimas. Bausmės buvo galima išvengti, todėl teisėjai siūlė Frankui pripažinti klaidą ir atgailauti. Bet italas atsisakė, nes teisėjai pateikė dar vieną, jam absoliučiai nepriimtiną, sąlygą – pereiti į katalikybę.
Naktį iš birželio 29-osios į 30-ąją Vilniaus rotušės rūsiuose Franko įvykdyta žiauri bausmė. Neapsieita be grubaus simbolizmo: pasmerktajam pirmiausia išplėštas liežuvis (už tai, kad kalbėjo niekinančius žodžius) ir tik po to kūnas ketvirčiuotas. Ryte jo dalis vilniečiai išvydo sukabintas ant gėdos stulpo. Tos pačios dienos vakare kažkas jas paslapčiomis nukabino, sudegino, o pelenus išbarstė į upę.
Tačiau problemos nedingo: katalikai Franko veiksmuose įžvelgė kalvinistų sąmokslą, o kalvinistai buvo pasipiktinę teismu (procedūros požiūriu senatorių teismas, nuteisęs italą ketvirčiuoti, buvo neteisėtas) ir nuogąstavo, kad dėl to kyla pavojus visiems Vilniaus nekatalikams.
Netrukus paaiškėjo, kad nerimauta ne veltui. 1611 m. liepos 2 d. mieste kilo katalikų ir kalvinistų riaušės. Konfesijų sugyvenimo epocha baigėsi. Prasidėjo religinės neapykantos laikai.
Eugenijus Saviščevas
