Sidabrinis Grifo antkaklis arba Karališkieji šunys Vilniuje
XVI a. Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjo ne tik žmonių skleidžiami garsai. Šurmulį papildė ir šunų lojimas, inkštimas bei urzgimas. LDK valdovai ir jų šeimos nariai laikė įvairių veislių mažus dekoratyvinius šunelius, o taip pat išskirtinius medžioklinius šunis. Jie keliavo drauge su šeimininkais kaip draugiški kompanionai arba madingi aksesuarai. Lakstė po rūmų menes ir sosto salę, buvo įleidžiami net į valdovų miegamuosius, kur tik retas mirtingasis galėjo įžengti. Sprendžiant pagal XVII a. proginės literatūros kūrinius, mažieji numylėtiniai kartais įsiropšdavo ir į savo šeimininkių lovas.
Svarbiausia – kad rūmai nepavirstų šunide
Kambarinių šunų turėjo visi paskutinieji Jogailaičiai – nuo Aleksandro (1461–1506) iki Žygimanto Augusto (1520–1572). Šunų laikė ir Steponas Batoras (1533–1586) bei pirmasis Vazų dinastijos atstovas Zigmantas (1566–1632), o taip pat valdovų žmonos: karalienės Bona Sforza (1494–1557) ir Barbora Radvilaitė (apie 1522/1523–1551). Mažuosius augintinius į Vilnių atsiveždavo arba čia jų gaudavo jaunieji karalaičiai ir karalaitės.
Žygimantas Senasis laikė angliškus šunis (tris pirko 1502 m. Budoje), o ypač mėgo pudelius. Su baltos spalvos pudeliu, vardu Bielikas, jis vyko į Vengrijos dvarą. Šis šunelis buvo toks įprastas karaliaus aplinkoje, kad pateko į Jano Matejkos paveikslą „Zigmanto varpo pakabinimas Krokuvoje 1521 m.“.
Bieliką 1500–1504 m. kartą per savaitę maudydavo specialus dvariškis, o pirtininkas Sidoras jam (ir dar dvaro juokdariui) tiekė muilą. Tiesa, Žygimantas Senasis jautė saiką ir rūmų nepavertė šunidėmis, kaip nutiko XVI a. Budos ir Londono dvaruose. 1523 m. jis net perspėjo sūnėną Vengrijos karalių Liudviką: „Kambariuose šunų nelaikyti ir prie stalo neleisti.“
“
Žygimantas Senasis jautė saiką ir rūmų nepavertė šunidėmis, kaip nutiko XVI a. Budos ir Londono dvaruose. 1523 m. jis net perspėjo sūnėną Vengrijos karalių Liudviką: „Kambariuose šunų nelaikyti ir prie stalo neleisti.“
Šunys buvo viena vertingiausių dovanų, kuriomis keitėsi Europos valdantieji. Karalienė Bona 1534 m. Vilniuje iš Mantujos kunigaikščio Federico Gonzagos dovanų gavo „puikią kalytę“. Be galo džiaugdamasi tokia dovana, prašė atsiųsti daugiau. Tai, anot Bonos, būsiąs didelis malonumas ne tik jai, bet ir sūnui Žygimantui Augustui. Iš Italijos į Vilnių tuomet greičiausiai buvo atsiųsti Maltos bišonų veislės šuniukai, kuriuos F. Gonzaga labai mėgo. Šį kunigaikštį 1529 m. su tokiu šuneliu, letena liečiančiu savo šeimininką, pavaizdavo Ticianas.
Zigmanto Vazos augintinis vaikystėje buvo mažas papiljonų veislės šuo, pavaizduotas Jano Baptystos Utherio tapytame dviejų metukų karalaičio portrete su šuniuku (1568). Bet į Vilnių šis valdovas vežėsi medžioklinius spanielius. Su dviejų spalvų (rudos ir baltos) spanieliu raitas Vaza vaizduojamas Peterio Paulo Rubenso tapytame portrete.
Nuo kailinukų iki pikto spyrio
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės numylėtiniai buvo septyni rūmuose bėgioję medžiokliniai šunys. Išskirtinę padėtį užėmė mylimiausi – kurtė Sibilė ir ilgaplaukis molosas Grifas.
Įdomybė
Šunis prižiūrėjo specialus tarnas, maitinęs juos iš varinių dubenų. Šunys buvo maudomi, šukuojami, kerpami, rūpintasi jų aksesuarais ir apranga. Sibilei ir žiemą jos atsivestiems šuniukams buvo pasiūti kailinukai ir apklotai iš lapių uodegų.
“
Stepono Batoro apartamentuose bėgiojo keturi mylimi medžiokliniai šunys, greičiausiai kurtai: Šmiga, Obručica, Horvatas ir Šukaj. Aistringas medžiotojas ir šunų žinovas, Steponas Batoras 1584 m. sprendimą skirti mirties bausmę vienam lenkų didikui argumentavo taip: „Canis mortuus non mordet“ (Negyvas šuo nekanda).
Po menes lakstę karališkieji šunys turėjo aksominius juodus antkaklius su paauksuotais sidabro įspaudais ir šilkiniais pavadėliais arba odinius antkaklius su paauksuotais pavadėliais. Grifas nenusileido Europos valdovų augintiniams ir nešiojo pasidabruotą antkaklį. Negailėta lėšų šunų priežiūrai ir gydymui: jiems pirkta medaus, ridikų, aliejaus ir kiškio taukų.
Stepono Batoro apartamentuose bėgiojo keturi mylimi medžiokliniai šunys, greičiausiai kurtai: Šmiga, Obručica, Horvatas ir Šukaj. Aistringas medžiotojas ir šunų žinovas, Steponas Batoras 1584 m. sprendimą skirti mirties bausmę vienam lenkų didikui argumentavo taip: „Canis mortuus non mordet“ (Negyvas šuo nekanda).
To paties S. Batoro augintinis 1580 m. pridarė nemalonumų į Vilnių iš Italijos atvykusiam karo inžinieriui Dominikui Ridolfino. Jis audiencijos metu netyčia primynė koją valdovo kurtui, o kai inžinierius žengtelėjo į priekį, norėdamas pagal paprotį pabučiuoti valdovui ranką, šuo įkando jam į blauzdą. Tai pamatęs S.Batoras taip spyrė kurtui, kad šis nuskrido į menės vidurį.
Karališkasis šunininkas – tai skamba išdidžiai
Įdomybė
Tačiau didžiausi šunų būriai (nuo 100 iki 200, daugiausia medžioklinių skalikų ir kurtų) buvo laikomi ne Valdovų rūmuose, o karališkosiose šunidėse. Pirmosios šunidės buvo įrengtos gana toli už miesto – dabartiniuose Valakampiuose, šalia valdovo vasaros rezidencijos. Prieš 1553 m. jos iškeltos į dešinį Neries krantą – tarp dabartinių Žaliojo ir Mindaugo tiltų, kur stovėjo žvejų nameliai, plytinė ir stiklo dirbtuvės.
Šunidėse gyvūnais rūpinosi specialūs dvaro tarnai – kelių rangų šunininkai: vieni dresuodavo, kiti vesdavo į medžiokles, dar kiti ruošdavo ėdalą.
Šunidėse gyvūnais rūpinosi specialūs dvaro tarnai – kelių rangų šunininkai: vieni dresuodavo, kiti vesdavo į medžiokles, dar kiti ruošdavo ėdalą.
Aleksandrui Jogailaičiui dirbo 18 šunininkų – lietuvių ir rusėnų. Tarp 20 Žygimanto Augusto šunininkų jau buvo keli užsieniečiai (italai ir vokiečiai). Šunininkai, be kita ko, lydėdavo dovanojamus gyvūnus į kitus dvarus arba užsienį.
“
1569 m. iš imperatoriaus Maksimilijono II dovanų gautus skalikus Žygimantas Augustas įsakė maitinti vien duona su sviestu. Medžiokliniai valdovo šunys gaudavo kastruotų avinų mėsos, kiaulienos kumpio, plaučių ir paukštienos. Apie tokį subalansuotą maistą LDK valstiečiai galėjo tik pasvajoti.
Kai kurie šunys buvo specialiai dresuojami meškų medžioklei arba meškų pjudymui arenoje. Su pastarąja pramoga susijęs Luko Gurnickio užrašytas anekdotas, pašiepiantis kyšininkavimą. Viename reginyje Vilniaus rūmuose šunys nenoriai puolė mešką. Matydamas tai Žygimantas Senasis pasakė, jog šunys tikriausiai peršerti, todėl „nenori imti“. Greta buvęs Čerkaso seniūnas Dmitrijus Chaleckis replikavo: „Liepk, karaliau, čia savo raštininkus paleisti. Kad ir kaip būtų persivalgę, jie visada gerai ima.“
Karališkieji medžiokliniai šunys tikrai negalėjo skųstis priežiūra ir maitinimu. Jie sočiai gaudavo riebalų, avižų ir duonos. Išvalytos ir išdžiovintos avižos būdavo kepinamos krosnyje, kol paruduodavo, tuomet sumalamos, kad neliktų sveikų grūdų. Norint, kad šuo priaugtų svorio, į avižas pridėdavo šeštadalį rugių. Visa tai sumaišydavo su riebalais ir įvairiomis mėsos liekanomis, paskanindavo krauju arba spirgais ir trupučiu druskos. Galiausiai ėdalas būdavo šutinamas, atvėsinamas ir duodamas šunims.
Kai kurie šunys būdavo šeriami ypatingai: 1569 m. iš imperatoriaus Maksimilijono II dovanų gautus skalikus Žygimantas Augustas įsakė maitinti vien duona su sviestu. Medžiokliniai valdovo šunys gaudavo kastruotų avinų mėsos, kiaulienos kumpio, plaučių ir paukštienos. Apie tokį subalansuotą maistą LDK valstiečiai galėjo tik pasvajoti.
Raimonda Ragauskienė
