Svetimšalio mediko džiaugsmai ir vargai Vilniuje

Atrodo neįtikėtina ir net sensacinga (kaip teigia kai kurie tyrėjai), kad viena ryškiausių XVII a. Europos garsenybių – medikas, matematikas, rašytojas, talmudistas, astronomas, muzikos teoretikas ir filosofas Jozefas Salomonas Delmedigo (Joseph Sholomon Rofe, 1591–1655) – ne tik lankėsi Vilniuje, bet ir labai produktyviai čia dirbo. Beveik penkerius metus. 

Žydas J. S. Delmedigo 1620–1624 m. buvo Kristupo II Radvilos asmeninis gydytojas. Be abejo, tik Radvilos – nekarūnuotieji LDK valdovai – galėjo sau leisti samdytis tarptautinio garso specialistą. 

Kreta – Italija – Lietuva

Į Vilnių iškilųjį žydą atvedė žavėjimasis Lietuvos karaimų požiūriu į mokslą ir ryšiai su karaimų bendruomene Trakuose. Garsiausias išlikęs J. S. Delmedigo darbas „Sefer elim“ (Palmės) – tai bendravimo su Trakų karaimais rezultatas. Šio penkių knygų veikalo pagrindas – J. S. Delmedigo atsakymai į daugiau kaip 80 klausimų, kuriuos jam uždavęs artimas bičiulis iš Trakų Zera ben Natanas.

Amžininkai nesistebėjo, kad į kunigaikščio Radvilos dvarą (aišku, už didžiulį atlyginimą) priimtas gydytojas žydas.

“

J. S. Delmedigo – turtingos aristokratų šeimos palikuonis.

Kretos saloje gimęs ir užaugęs J. S. Delmedigo – turtingos aristokratų šeimos palikuonis. Vaikystėje jis gavo visapusišką klasikinį išsilavinimą, o sulaukęs penkiolikos įstojo į Paduvos universitetą, kur studijavo matematiką, astronomiją, filosofiją ir mediciną. Ten jam didelę įtaką padarė tuomet į penktąjį dešimtmetį įžengęs Galileo Galilėjus.

Žinoma, kad 1620 m. vasarą J. S. Delmedigo jau buvo „šiauriniuose kraštuose“ – taip jis vadino LDK susirašinėdamas su savo draugu Zera ben Natanu. Jis svečiui, be kita ko, iš Trakų nusiuntė kailinius, praversiančius „tuose baisaus šalčio kraštuose“.

Mediko darbas už didelę algą

Atvykęs į Vilnių J. S. Delmedigo įsikūrė kunigaikščio Kristupo II Radvilos rūmuose, stovėjusiuose tarp dabartinės Tilto gatvės ir Neries. Kunigaikštis – aistringas alchemijos gerbėjas – pasamdė J. S. Delmedigą ir dėl medicininių žinių, ir dėl domėjimosi alchemija. Ją žydas iš Kretos traktavo kaip vieną iš gamtos mokslų. 

“

Kunigaikštis – aistringas alchemijos gerbėjas – pasamdė J. S. Delmedigą ir dėl medicininių žinių, ir dėl domėjimosi alchemija. Ją žydas iš Kretos traktavo kaip vieną iš gamtos mokslų.

Vis dėlto medicininė praktika buvo svarbiausias J. S. Delmedigo pajamų šaltinis Lietuvoje. To meto gydytojams reikėdavo apžiūrėti pacientą, išklausyti nusiskundimus, patikrinti pulsą ir temperatūrą, paimti šlapimo mėginį, nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Gydė žemesnio lygio medicinos personalas: barzdaskučiai, chirurgai ir vaistininkai.

Pasak J. S. Delmedigo, „silpnas ir švelnus“ žmogaus kūnas panašus į muzikos instrumentą, o gydytojas – į muzikantą: „Kai koks nors neprofesionalas palies jį, melodijos grožis bus prarastas, stygos bus nutrauktos, ertmės užkimštos ir unikali pusiausvyra bus sunaikinta. Ir kaip sunku tada jį pataisyti, net ir tam, kuris yra išmintingas, turi klausą ir yra pasiekęs išminties aukštumų.“ 

Už gydytojo darbą J. S. Delmedigo, reikia manyti, gaudavo labai gerą atlyginimą. Kristupo II Radvilos gydytojai buvo geriausiai apmokami dvariškiai. Jų alga siekė nuo 300 iki 900 auksinų per metus, neskaičiuojant papildomų dovanų.

Kelionės – gyvenimo kasdienybė

Kadangi Kristupas II Radvila aktyviai keliavo, J. S. Delmedigo teko važinėti kartu.

“

Jis lankėsi Krokuvoje – karališkuosiuose rūmuose ir akademijoje, Torunėje atliko astronominius matavimus, Liubline bendravo su alchemija besidominčiais kolegomis, o 1620 m. pabaigoje vyko į Livoniją.

Jis lankėsi Krokuvoje – karališkuosiuose rūmuose ir akademijoje, Torunėje atliko astronominius matavimus, Liubline bendravo su alchemija besidominčiais kolegomis, o 1620 m. pabaigoje vyko į Livoniją. Vėliau rašė: „Visus tuos metus, kai gyvenau Rusioje, Lenkijoje ir Lietuvoje, neturėjau poilsio nė savaitės. Ištisus metus turėjau vykti į kaimus gydyti sergančius.“

Prisimindamas gydytojo praktiką Lietuvoje teigė, kad „kunigaikščių ir bajorų tarnai, jauni ir seni, plūdo prie mano durų nuo pat ankstyvo ryto, pasiruošę nugabenti mane savo vežimais iš miesto į miestą. Jie užpildavo mane dovanomis ir pataikavo man, apsupo mane pagarba ir šlovino, pertraukdami mano meditacijas, švaistydami mano brangų laiką ir žlugdydami rimtus reikalus“. 

Atvykėlis domėjosi mokslu

Nors gyvenimas Lietuvoje buvo intensyvus, J. S. Delmedigo pavykdavo rasti laiko ir kitiems jį dominusiems dalykams. Vilniuje 1624 m. jis buvo pakviestas į kolegiją, kur atliko astronominius skaičiavimus, o ten dirbęs astronomas „parodė visas matematikos knygas ir instrumentus“. 

“

Tikėtina, kad būtent vilnietiškuoju laikotarpiu (apie 1621 m.) J. S. Delmedigo sukonstravo termometrą su skysčiu stikliniame vamzdelyje. Šis prietaisas aprašytas ir nupieštas jo tekste „Ma’yan ganim“ („Sodų fontanai“, 1629, Amsterdamas).

Tikėtina, kad būtent vilnietiškuoju laikotarpiu (apie 1621 m.) J. S. Delmedigo sukonstravo termometrą su skysčiu stikliniame vamzdelyje. Šis prietaisas aprašytas ir nupieštas jo tekste „Ma’yan ganim“ („Sodų fontanai“, 1629, Amsterdamas).

Be to, lietuviškuoju gyvenimo periodu J. S. Delmedigo parašė dvi knygas logikos ir metafizikos klausimais.

Paskutinė žinia apie jo buvimą Vilniuje – 1624 m. liepos 23 d. į Lietuvos sostinę adresuotas jo mokinio Juzefo ben Judos laiškas, kuriame J. S. Delmedigo prašomas pateikti racionalių Dievo egzistavimo ir dvasios nemirtingumo įrodymų.

Raimonda Ragauskienė