1599 m. Velykų tumultas Vilniuje
Ganėtinai anksti – XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekusi Vakarų Europoje užgimusi reformacijos banga atnešė didelių ir ne visuomet teigiamų pokyčių. LDK pavyko išvengti religinių karų, iki XVII a. vidurio draskiusių Vakarų Europą, ir skerdynių, panašių į Šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje, kai 1572 m. katalikai išžudė kelis tūkstančius protestantų. Tačiau ir LDK nuo pat reformacijos pradžios skirtingų konfesijų atstovai kovojo tarpusavyje, būta rimtų susidūrimų. Jie to meto šaltiniuose vadinami „tumultais“, „turbacijomis“ ir kitaip.
XVI a. sostinėje išsiskyrė septyni didesnio masto neramumai religiniu pagrindu. Paskutinysis iš jų vyko 1599 m. per Velykas ir prikaustė visos šalies dėmesį.
Veiksmo vieta – tuometinis Vilniaus centras
Šį konfliktą, kaip ir kelis ankstesnius, atrodo, išprovokavo protestantai. Vilniuje jų buvo nemažai, todėl jie jautėsi gana stiprūs.
Nors istorinių šaltinių netrūksta, tiksliai rekonstruoti įvykį gana sudėtinga. Konfliktavusių šalių pranešimuose ir laiškuose pateikiamos skirtingos versijos, katalikai kaltina protestantus ir atvirkščiai.
Visiškai tikra tai, kad susidūrimas įvyko per Velykas – balandžio 12-ąją. Aiškios ir veiksmo vietos: rotmistro namas Žemutinės pilies teritorijoje, Šv. Stanislovo katedrinė bažnyčia ir evangelikų reformatų bažnyčia dabartinėje Volano gatvėje.
Įvykio fabula gana paprasta. Protestantai per Velykas Vilniaus Šv. Stanislovo bažnyčioje uždarė mišias ten aukojusį Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį ir daug kitų katalikų. Kilo sąmyšis, peraugęs į muštynes. Į neramumus įsitraukė vilniečiai. Buvo užpulta evangelikų reformatų bažnyčia, ją bandyta sudeginti. Per riaušes neišvengta aukų: žuvo mažiausiai vienas protestantas, daug žmonių sužeista, vienam studentui peršauta koja.
Skirtingos įvykio versijos
Jei tikėsime protestantų versija, evangelikas reformatas Jonas Dzievočka pasikvietė kelis evangelikų pamokslininkus ir kitus bičiulius pietų į savo namus dabartinėje Tilto gatvėje. Po pietų keli protestantai užsuko į Šv. Stanislovo bažnyčią, kur tuo metu vyko vakarinės mišios. Jas aukojo Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis, katedroje buvo Vilniaus kanauninkai, nemažai akademijos studentų. Išvydę evangeliką Nestorą Džieviontą bažnyčioje studentai pakvietė jį į diskusiją, tačiau sumušė ir jį, ir kitus protestantus. Sprukdami jie pasislėpė rotmistro Kasparo Slešinskio name pilies teritorijoje. Išgirdę apie muštynes Vilniaus miestiečiai ėmė veržtis pro pilies vartus, tačiau sargybiniai juos uždarė. Tada įniršusi minia ėmė mėtyti plytas, norėjo padegti rotmistro namą. Per puolimą sužeisti keli žmonės. Neprasibrovusi į pilį minia šturmavo evangelikų reformatų bažnyčią. Jie gatvėje užmušė pamokslininką Plichtą ir sužeidė nemažai protestantų. Baimindamiesi bažnyčios padegimo evangelikai visą naktį ją saugojo.
“
Anot katalikų, vykstant vakarinėms pamaldoms į Šv. Stanislovo bažnyčią užėjo keli girti protestantai – kaip tik tuo metu, kai Žemaitijos vyskupas tikintiesiems teikė sutvirtinimo sakramentą.
Anot katalikų, vykstant vakarinėms pamaldoms į Šv. Stanislovo bažnyčią užėjo keli girti protestantai – kaip tik tuo metu, kai Žemaitijos vyskupas tikintiesiems teikė sutvirtinimo sakramentą. Protestantai išprovokavo ginčą, o „nenaudėlis“ Nestoras Džieviontas ragino katalikus išeiti į lauką, dėl to buvo sumuštas. Vėliau jis nuėjo į rotmistro namus, kur gėrė su kitais protestantais. Prisigėrę evangelikai be jokios priežasties uždarė pilį ir sukėlė riaušes – mušė žmones prie katedros. Jų haidukai šaudė ir mėtė į katedrą akmenis. Jie keturias valandas laikė uždarę katedroje aukštus dvasininkus, o jų pasiuntinius užgauliojo. Išgirdę apie savivalę, prie pilies ėmė veržtis miestiečiai, ypač tie, kurių vaikai ir žmonos buvo bažnyčioje. Būtų kilęs didžiulis konfliktas, jei ne du didikai, kurie įsikišo ir paprašė atidaryti pilies vartus. Po ilgų įkalbinėjimų, tik auštant, pavyko minią atitraukti nuo pilies, tačiau katalikai puolė į evangelikų bažnyčią. Ten evangelikai „patys nužudė kažkokį Plichtą“ ir vienam studentui pašovė koją.
Žinia apie „tumultą“ pasiekė valdovą
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza, sužinojęs apie įvykius Vilniuje, pareikalavo, kad Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas atliktų tyrimą ir nubaustų kaltininkus. Kadangi informaciją valdovui pateikė katalikai, Zigmanto Vazos akyse dėl riaušių buvo kalti protestantai.
Tačiau evangeliko reformato K. Radvilos Perkūno išvada buvo priešinga – sąmyšį sukėlę katalikai. Jie Šv. Stanislovo bažnyčioje išsityčioję iš protestantų bakalauro, o pilis buvusi uždaryta teisingai, nes taip apsisaugota nuo minios.
Kadangi incidente dalyvavę protestantai buvo K. Radvilos Perkūno klientai, Vilniaus vaivada nieko nenubaudė. Vis dėlto vėliau dėl Zigmanto Vazos spaudimo protestantams teko paaukoti vieną iš įvykių kaltininkų – Nestorą Džieviontą. 1600 m. balandžio 7 d. valdovo teismas skyrė jam mirties bausmę už sąmyšio organizavimą, aukštų dvasininkų išjuokimą, kliudymą atlikti apeigas ir kitus nusikaltimus. Tiesa, neaišku, ar bausmė buvo įvykdyta, nes N. Džieviontui į pagalbą galėjo atskubėti įtakingi Vilniaus protestantai.
Raimonda Ragauskienė
