Įkaitų drama smuklėje prie Vilniaus
1709 m. vasario 22-oji, reikia manyti, buvo graži žiemos diena. Antraip vargu ar nemaža vokiečių kompanija – vilniečiai ir jų svečiai iš Karaliaučiaus – būtų keliavę į Trakus. Rogėmis, su žmonomis ir dukterimis. Neabejotinai vienas kelionės tikslų – aplankyti stebuklingąjį Dievo motinos paveikslą, kuris ir dabar kaba Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Liuteronai, kitaip negu evangelikai reformatai, garbino Švč. Mergelę Mariją ir laikė, kad ji visuomet buvo nekalta. Šiuo aspektu jie nesiskyrė nuo katalikų.
Bet ne tai svarbiausia, juolab kad ne Trakuose plėtojosi esminis vyksmas. Grįždami iš Trakų, jau po pusiaudienio, vilniečiai ir jų svečiai užsuko į Vokės karčemą. Neįmanoma tiksliai nustatyti, kur vyko drama, nes anais laikais ties Vokės upe buvo kelios gyvenvietės panašiais pavadinimais (Mūrinė Vokė, Metropolito Vokė, Baltoji Vokė), o nuvažiuoti iš Vilniaus į Trakus buvo galima įvairiais maršrutais.
Trileris šalia sostinės
Tąkart iškyloje į Trakus dalyvavo panelė Ona Leraitė – turtingos Vilniaus pirklių giminės atžala. Ji buvo susižadėjusi su kitu vilniečiu – karaliaus svetimšalių kariuomenės vėliavos kapitonu Samueliu de Štrunku, kuris nedviprasmiškai teigė siekęs „amžinos draugystės“. Taip anais laikais kartais vadintos vedybos. Sužinojęs, jog panelė Ona su kažkokiais atvykėliais iš Karaliaučiaus ruošiasi į Trakus, įsimylėjęs ponaitis Štrunkas, netverdamas pykčiu, pasiėmė keliasdešimt savo dalinio raitelių su šautuvais ir nujojo į Vokę.
Vilniečiai liuteronai kartu su svečiais sustabdė roges prie Vokės smuklės ir sugužėjo vidun. Nespėjo jie nusimesti kailinių ir užsisakyti pietų, kai visą jų kompaniją apsupo ginkluoti kariai.
“
Kapitonas Štrunkas tiksliai nežinojo, kas jo konkurentas, todėl užsipuolė Karaliaučiaus pirklį Kristupą Henriką Daurerį. Pirklys išklausė visą virtinę įžeidimų ir priekaištų: „Kaip tu drįsti su mano dama, panele Leraite, man jau pasižadėjusia, bendrauti, vykti į iškylą ir ją atkalbinėti.“
Kapitonas Štrunkas tiksliai nežinojo, kas jo konkurentas, todėl užsipuolė Karaliaučiaus pirklį Kristupą Henriką Daurerį. Pirklys išklausė visą virtinę įžeidimų ir priekaištų: „Kaip tu drįsti su mano dama, panele Leraite, man jau pasižadėjusia, bendrauti, vykti į iškylą ir ją atkalbinėti.“
Ponas Daueris atkirto esąs pirklys ir Prūsijos valdinys. Jis vedęs ir turįs vaikų, tad merginos jam nereikią. Įsiaudrinęs Štrunkas tvojo jam kumščiu į veidą, o kareiviams liepė nusitaikyti į pirklius. Vienas kareivis, pasak skundo autorių, tikriausiai būtų ką nors nušovęs, jei jie nebūtų jo pastūmę. Galiausiai Štrunkas liepė kareiviams atsinešti kirvius, o pirkliams – gultis ant žemės.
Išsigandusios moterys klykdamos subėgo į kamarą. Štrunkas nusekė paskui savo sužadėtinę ir „privertė, kad galutinai savo amžiną draugystę viešai pareikštų ir jam prisiektų, grasindamas Karaliaučiaus pirklius kaip avinus surištus jėga į pulką vesti“. O kad viskas atrodytų dar rimčiau, pridūrė: „Kai už pirklio išeisi, Vilniuje namus užpuolęs jį nudobsiu.“
Nukentėjusieji vėliau teismui aiškino, kad „panelė Leraitė, būdama taip persigandusi, turėjo apie savo draugystę viešai pareikšti ir žiedą nuo piršto nusiėmusi davė, prašydama jo mylistos Štrunko, kad Karaliaučiaus pirkliams duotų ramybę“. Išgavęs viešą panelės Onos pažadą tapti jo žmona, ponaitis Štrunkas pirklius paleido.
Vilniaus merginos grobikų taikinyje
Reikia pažymėti, kad archyvuose išlikę dokumentai atspindi nukentėjusios šalies poziciją, tad neaišku, kiek jie objektyvūs. Gali būti, kad tam tikros detalės (pavyzdžiui, apie nužudymą, kurio per plauką pavykę išvengti) pernelyg dramatiškos, tačiau kitkuo, regis, galima tikėti.
Įdomybė
Kita vertus, beveik neabejotina, kad dar gerokai iki 1709-ųjų Vilniaus merginų grobimas buvo virtęs rimta problema. Ne veltui 1627 m. valdovas Zigmantas Vaza pasirašė privilegiją, kuria miestiečiams ir bajorams draudžiama įkalbinėti, grobti ir išsivežti bei slapta vesti vilnietes merginas „trokštant tik jaunųjų turto“. Be tėvų žinios ištekėjusi mergina rizikavo netekti ne tik turto, bet ir teisės į tėvų palikimą. Ši privilegija buvo pritaikyta specialiai Vilniui.
Čia derėtų pastebėti ir tai, kad nebajoriškos kilmės vilnietės neretai leisdavosi pagrobiamos, nes po vedybų su bajorais jos būdavo „įbajorinamos“, o ir jų vaikai tapdavo bajorais. Žinoma, bajorų-grobikų akį traukdavo ne visos vilnietės, tik turtingų šeimų atžalos.
Panelė Leraitė ir ponaitis Štrunkas
Panelė Ona Leraitė – pirklio Joachimo Lero duktė. Kai vyko aukščiau aprašyti įvykiai, jos tėvas, prekiavęs vynais, prieskoniais ir galanterija, jau buvo miręs, o panelė Ona, kartu su broliu, buvo paveldėjusi didžiulį turtą – ne mažiau kaip 31 tūkst. auksinų prekėmis ir pinigais. Pomirtiniame Joachimo Lero turto inventoriuje, be kita ko, esama aukso ir sidabro papuošalų, deimantų, sidabro šaukštų ir šaukštelių bei porceliano indų. Jo namuose buvo 35 paveikslai, trys veidrodžiai, kelios spintos ir spintelės, keli stalai ir kilimai, o taip pat beveik 30 knygų. Visa tai – turtingos Vilniaus elito šeimos atributai.
“
Jo namuose buvo 35 paveikslai, trys veidrodžiai, kelios spintos ir spintelės, keli stalai ir kilimai, o taip pat beveik 30 knygų. Visa tai – turtingos Vilniaus elito šeimos atributai.
„Jo mylistos“ Samuelio de Štrunko giminė irgi nebuvo eilinė. Samuelis – karaliaus sekretoriaus Kristupo de Štrunko sūnus, jo šeima turėjo nuosavą herbą ir priklausė ekonominiam Vilniaus miesto elitui. XVIII a. pradžioje Štrunkų giminės vyrai tarnavo kariuomenėje ir valdė ne vieną žemės sklypą. Kai kurie jų buvo susiję su Biržų ir Dubingių Radvilomis.
Nors Vokėje panelė Ona pasižadėjo tekėti už Samuelio Štrunko, šis galiausiai vedė ne ją, o bajoraitę Kotryną iš Vereščiakų. Vos spėjęs susilaukti vaikų Štrunkas buvo nužudytas, o jo tėvas vėliau tvirtino, esą žmogžudystę suplanavusi „nedėkingoji žmona“.
Panelės Onos likimas neaiškus. Netrukus po incidento Vokėje Vilnių pasiekė maro užkratas. Gali būti, kad bėgdama nuo pandemijos Ona Leraitė nutekėjo į Karaliaučių.
Aivas Ragauskas
