Kai už mėsos nevalgymą galėjai atsisveikinti su galva
Nespėja tautiečiai sulipti į autobusą ar traukinį, žiūrėk, tuoj sklinda dešrų, mėsyčių ir agurkų kvapai. O vasarą visi lekia prie ežero kepti šašlykus.
Lietuvių meilė mėsai siekia tolimus laikus. Tuo lietuviai, beje, nėra ir nebuvo išskirtiniai, nors iki pat XI a. apie 90 proc. Europos gyventojų mito pusbadžiu. Bado šmėkla šiek tiek nutolo tik tada, kai X a. imta dažniau auginti pupas. Bet mėsos gausybė, kuria mėgaujasi šių dienų Vakarų pasaulis, dar tebuvo tolimos ateities svajonė.
Tiesa, turtingieji ir prieš daugelį amžių mėsą kirto kone kasdien. Valstiečiams tokių progų pasitaikydavo kur kas rečiau – nebent per vestuves.
Mėsa ant stalo, artimieji užstalėje
Mėsa ir prie jos tinkantys gėrimai – tai ne banalus pataikavimas skrandžiui. Puotavimas kertant keptą mėsą – neatskiriama anų laikų diduomenės bendravimo dalis. Būti šalia karaliaus ir valgyti kartu su juo – išskirtinė garbė. Nenuostabu, kad dėl prestižinės vietos kartais tekdavo pakovoti su konkurentais.
“
Bendros puotos buvo svarbios ir senojoje Lietuvoje, juolab kad daugelis valdovų buvo aistringi medžiotojai. Vilnius irgi įkurtas po sėkmingos medžioklės – gerai papuotavus ir vaizdingai prisapnavus.
Vokiečių imperatoriaus Otono I pasiuntinys Kremonos vyskupas Liutprandas su didžiule nuoskauda savo valdovui pranešė (968 m.), kad Bizantijos imperatorius Nikeforas prie savo stalo jį pasodino kelioliktoje vietoje, šalia kailiniuoto, grandinėmis apsikarsčiusio, pagal klajoklių vengrų madą apsiskutusio bulgarų pasiuntinio, kuris net nebuvo krikštytas! Nepatenkintas vyskupas leido suprasti, kad jam parodyta nepagarba – tai ir imperatoriaus Otono įžeidimas.
Bendros puotos buvo svarbios ir senojoje Lietuvoje, juolab kad daugelis valdovų buvo aistringi medžiotojai. Vilnius irgi įkurtas po sėkmingos medžioklės – gerai papuotavus ir vaizdingai prisapnavus.
Įdomybė
Galima daryti prielaidą, kad bent vienu aspektu pagoniškosios Lietuvos valdovų gyvenimas buvo smagesnis negu jų kolegų, valdžiusių krikščioniškus kraštus. Mat krikščionims buvo privalomi pasninkai. Net pagarsėjęs mėsos ir medžioklių gerbėjas Karolis Didysis negalėjo jų nepaisyti. Taigi, kai Europos pilyse ir miestuose žmonės prieš Kalėdas ir Velykas pasninkaudavo, Vilniaus pilyje kepamos mėsos kvapai sklisdavo kaip sklidę.
Dėl to kilo konfliktų, užfiksuotų net istoriniuose dokumentuose.
Jonas ir Antanas mėsos nevalgys
Vienos puotos metu, maždaug 1347 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas pastebėjo, kad puotautojų būryje esama tarsi kokių atskalūnų – jie nesikerpa plaukų, nesiskuta barzdų, nedalyvauja masinėse linksmybėse ir, įsivaizduokite, nevalgo mėsos.
Paaiškėjo, kad tai du broliai, kunigaikščio patarnautojai. Jie prieš kurį laiką tapo krikščionimis (juos pakrikštijo čia pat Vilniuje gyvenęs stačiatikių kunigas vardu Nestoras), ėmė vadintis Antanu ir Jonu ir laikytis krikščioniškų papročių. O kadangi Algirdo dvaro puota kaip tik išpuolė pasninko metu, Antanas ir Jonas atsisakė valgyti mėsą net valdovui įsakius.
“
Viešų egzekucijų vieta buvo kiek atokiau nuo Vilniaus pilių, netoli Aušros vartų – ten, kur dabar stūkso Vilniaus ukrainiečių bendruomenei priklausanti Švč. Trejybės cerkvė.
Neįkalbėti nei gražiuoju, nei bloguoju abu broliai atsidūrė kalėjime – matyt, vieno iš Žemutinės pilies bokštų požemyje. Vyresnio amžiaus Jonas šio išbandymo neišlaikė. Jis grįžo į valdovo dvarą tarnauti ir puotauti, nors širdyje išsaugojo krikščioniškąjį tikėjimą. Antanas nepasidavė, o savo silpnavalio brolio išsižadėjo.
Gyvenimas laisvėje Jonui apkarto dar labiau, kai dėl nepakankamos ištvermės jį ėmė niekinti ir Vilniaus pagonys, ir krikščionys. Tiesa, eilinėje puotoje jis viešai išpažino esąs krikščionis ir dar kartą atsisakė mėsos. Tada vėl atsidūrė kalėjime, kur kartu su broliu dėkojo Dievui už kančias vardan Kristaus. Galiausiai užsispyrimas nuvedė juos į kartuves – pirmiau Antaną, o paskui ir Joną.
Viešų egzekucijų vieta buvo kiek atokiau nuo Vilniaus pilių, netoli Aušros vartų – ten, kur dabar stūkso Vilniaus ukrainiečių bendruomenei priklausanti Švč. Trejybės cerkvė.
Atsisakiusiam mėsos – trys dienos kankinimų
Šios dvi mirtys neatgrasė nuo krikščionybės dar vieno Algirdo palydovo vardu Kruglecas. Jis buvo visai jaunas, su vos prasikalusia barzda, tačiau ir jos užteko, kad Algirdas atkreiptų dėmesį. Sužinojęs, kad dar vienas jo palydovas slapta apsikrikštijo, sprogo pykčiu. Juolab kad Kruglecas irgi paniekino valdovo svetingumą ir dėl kažkokio pasninko atsisakė valgyti mėsą!
“
Kunigaikščio Algirdo pozicija į gyvenimo pabaigą sušvelnėjo: apie 1374 m. jis leido krikščionių egzekucijos vietoje pastatyti medinę cerkvę. Bausdamas juos mirtimi Algirdas negalėjo numatyti, kad jam nepaklusę dvariškiai taps šventaisiais stačiatikių kankiniais.
Krugleco kankinimų aprašymas pribloškia detalėmis. Kunigaikštis „užsiplieskė nirtuliu ir liepė mušti lazdomis. Taip ir atsitiko, ir liaudies negailestingai mušamas kankinys ne tik neišleido ašaros arba dejonės, bet ir viešai dėkojo Dievui už tai, kad suteikė jam malonę būti Jo kančios bendrininku. Kunigaikščio nirtimas ir rūstybė dar labiau sustiprėjo, ir liepė atnešti daug šalto vandens ir pilti jam į burną, kol visas prisipildys. Kaip pasakoja ten buvusieji, tai nepaprastai sunki bausmė, nes ten šaltas kraštas. Net ir tai padarius, nepanoro prie mėsos net prisiliesti, ir teisdarys paskyrė jam sunkiausią kankinimą – sulaužyti kojų kaulus ir nulupti [odą] nuo kulnų net iki kelių. Paskui liepė nuplėšti galvos plaukus su oda ir nupjauti nosį bei ausis. Tokias kančias kentė visas tris dienas, lyg visai jų nejusdamas, bet kalbėjosi su savo draugais krikščionimis, kurie dėl jo verkė ir raudojo. Paskui kankintojas liepė pakarti. Taip smarkiai sumaitotas, bejėgis, lyg nieko skausmingo nebūtų iškentėjęs, vedantiesiems ne tik nesipriešino, bet džiaugsmingai sekė ir priėjus pušį pakartas ant kaklo užmovus [kilpą], ir taip Dievui atidavė sielą gruodžio mėnesio tryliktą dieną, ir ten visas tris dienas kybant neprisiartino joks žvėris. Iš tos vietos naujai [tikėjimo] apšviestieji kankintojo sūnūs garbingus jo palaikus nakties metu slapta nuėmė ir, su kai kuriais tikinčiaisiais tris dienas slapta keliavę, garbingai palaidojo su aukščiau minėtais šventaisiais kankiniais, kur daro garsius stebuklus ir gydo“.
Kiek stebina tai, kad kunigaikščio Algirdo pozicija į gyvenimo pabaigą sušvelnėjo: apie 1374 m. jis leido krikščionių egzekucijos vietoje pastatyti medinę cerkvę. Bausdamas juos mirtimi Algirdas negalėjo numatyti, kad jam nepaklusę dvariškiai taps šventaisiais stačiatikių kankiniais.
Darius Baronas
