Petras I Vilniuje: nerimo ir baimės mėnuo miestui

1705 m. liepos 19 d. į Vilnių atvyko caras Petras I – Lietuvoje vienas geriausiai žinomų senosios Rusijos politikų. Pagrindinis vizito tikslas – koordinuoti Rusijos kariuomenės veiksmus prieš švedus Livonijoje ir Lenkijoje, mat tuo metu tebevyko 1700 m. prasidėjęs Didysis Šiaurės karas, kuriame prieš Švediją, be rusų, kovojo Saksonija, Danija ir Abiejų Tautų Respublika.

Petras I planavo didelę karinę operaciją, todėl Rusijos kariuomenė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją įžengė dar 1704 m. pabaigoje.

Iškilmingas pasitikimas nuniokotoje sostinėje

Atvykusį carą su duona ir druska pasitiko Vilniaus miesto vadovai ir Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjai su maršalu priešakyje. Tačiau vienam caro ministrui to pasirodė negana ir jis rėžė lietuviams: „Ko jūs pripažįstate karalių Augustą? Garbinkite mūsų valdovą.“

Apie tuometinio Vilniaus būklę žinoma nedaug, bet neabejotina, kad miestas gerokai nukentėjo nuo karo veiksmų. 1705 m. vasarį į Vilnių užsukęs Anglijos karalienės pasiuntinys užrašė tokius įspūdžius: „Aš negaliu pakankamai išreikšti kančias, kurias čia pamačiau – karo nuniokojimai padvigubino skurdą, kurį gyventojai kenčia net taikos metu. Bajorai prisijungė prie vienos iš kariaujančių pusių, pabėgo į karo nepaliestas užsienio šalis arba pasitraukė į savo dvarus, kad būtų kuo toliau nuo kariaujančių frakcijų, o jų mūriniai namai mieste visiškai sunyko. Paprasti miestiečiai glaudžiasi bevertėse medinėse lūšnose, kurios įprastos šiems kraštams, tačiau jėzuitų ir kitų vienuolynų bažnyčios gana gerai suremontuotos, o jų išplanavimas rodo, kad kažkada šis miestas klestėjo.“

Lankytini objektai: cerkvės, bažnyčios ir universitetas

Iš publikuotų Petro I laiškų matyti, kad Vilniuje jis nebuvo itin užimtas. Per beveik mėnesį padiktavo tik 24 laiškus ir įsakymus, taigi, vidutiniškai po vieną per dieną. Daugiausia laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus ir cerkves. Iki šių laikų gaji legenda (žinomi šaltiniai neleidžia jos nei patvirtinti, nei paneigti), kad Didžiojoje gatvėje esančioje Šv. Paraskevos cerkvėje jis pakrikštijo rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį Abraomą Hanibalą.

“

Daugiausia laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus ir cerkves. Iki šių laikų gaji legenda (žinomi šaltiniai neleidžia jos nei patvirtinti, nei paneigti), kad Didžiojoje gatvėje esančioje Šv. Paraskevos cerkvėje jis pakrikštijo rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį Abraomą Hanibalą.

Dauguma Vilniaus bazilijonų (graikų katalikų bažnyčios – unitų – vienuolių), išgirdę apie į Vilnių traukiantį rusų valdovą, nieko nelaukę pabėgo. Jie žinojo, kad stačiatikis Petras I nemėgo unitų, mat šie pripažįsta katalikų popiežiaus valdžią. Ir buvo girdėję, kad pakeliui į Vilnių Petras I Polocke savo rankomis nužudė vieną bazilijoną, o kitus keturis nužudė caro palydovai. Tačiau Vilniaus unitams pasisekė – jie nuo rusų plėšikavimų nenukentėjo. Netgi priešingai, kartą į unitų aukojamas mišias keli stačiatikiai atėjo pagiedoti, už tai po mišių bazilijonai juos pavaišino alumi ir degtine.

Tuo tarpu Vilniaus universitete artėjo mokslo metų pabaiga. Ji tradiciškai būdavo pažymima liepos 31-ąją – Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos dieną. Vilniaus universiteto vadovybė sužinojo, kad caras norėtų dalyvauti iškilmėse, todėl jam buvo paruoštas ištaigingas sostas, bet Rusijos valdovas pasirinko paprastą medinį suolą. Mėginant įtikti Petrui I, buvo nuspręsta mokslo metų pabaigimo aktą surašyti ir perskaityti ne įprasta lotynų kalba, o lenkiškai. Po ceremonijos ir lengvų užkandžių caras išvyko pažadėjęs universitetui savo malonę.

Liejosi alkoholis ir kraujas

“

Vienoje puotoje caras visus jos dalyvius vertė išgerti už karaliaus Augusto II ir savo paties sveikatą, o taip pat už Respubliką. Kai kiek vėliau tarp kelių įkaušusių lietuvių kilo konfliktas, Petras I mėgavosi muštynėmis ir uždraudė išskirti besivaidijančiuosius, kol pasipylė kraujas.

Vilniuje Petrui I teko dalyvauti ir gerokai rimtesnėse puotose. Jį kvietėsi dauguma aukštų pareigūnų: Lietuvos kancleris Karolis Stanislovas Radvila, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis, Lietuvos lauko etmonas Grigalius Oginskis, Lietuvos iždininkas Liudvikas Pociejus ir kiti.

Vienoje puotoje caras visus jos dalyvius vertė išgerti už karaliaus Augusto II ir savo paties sveikatą, o taip pat už Respubliką. Kai kiek vėliau tarp kelių įkaušusių lietuvių kilo konfliktas, Petras I mėgavosi muštynėmis ir uždraudė išskirti besivaidijančiuosius, kol pasipylė kraujas.

Su caru buvo susitikęs ir Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Jis tradiciškai linkėjo sėkmės kariaujant su bendru priešu – švedais. Caras vyskupui pasiūlė išgerti, bet šis kaip įmanydamas atsikalbinėjo – sveikata neleidžianti. Petras I liko labai nepatenkintas, o dar labiau supyko, kai vyskupas jam priminė Polocke nužudytus bazilijonus. Tik įsikišus G. Oginskiui pavyko išvengti rimtesnio konflikto, kuris, tikėtina, būtų atnešęs bėdų visai Katalikų bažnyčiai. 

Plėšikaujantys rusai Vilniaus gatvėse

“

Vilniečiai buvo įpareigoti išlaikyti rusų kariuomenę: kiekvieno pastato savininkai arba gyventojai turėjo duoti po 140 kg rugių ir 5 kg kruopų. Be to, kai kurie miestiečiai apgyvendino ir maitino rusus arba, norėdami išvengti šios prievolės, mokėjo piniginę išpirką. Nepaisant to, iš apylinkių plaukė nusiskundimai, nes caro kariuomenė nuolat plėšikavo.

Paskui carą iš Polocko į Vilnių atžygiavo ir pagrindinė Rusijos kariuomenė. Pirmoji kareivių kolona miestą pasiekė liepos 26 dieną. Rusai išsidėstė plačioje teritorijoje – nuo Šv. Stepono bažnyčios iki dabartinės Lukiškių aikštės. Be to, stovyklos buvo įrengtos ties dabartine Kalvarijų gatve ir ruože nuo dabartinio Žaliojo tilto (senamiesčio pusėje) iki pat Antakalnio.

Vilniečiai buvo įpareigoti išlaikyti rusų kariuomenę: kiekvieno pastato savininkai arba gyventojai turėjo duoti po 140 kg rugių ir 5 kg kruopų. Be to, kai kurie miestiečiai apgyvendino ir maitino rusus arba, norėdami išvengti šios prievolės, mokėjo piniginę išpirką. Nepaisant to, iš apylinkių plaukė nusiskundimai, nes caro kariuomenė nuolat plėšikavo. Petras I buvo liepęs savo pareigūnams ir kilmingiesiems nusiskusti barzdas ir nešioti vakarietiško pavyzdžio drabužius bei perukus. Bet, kaip pastebėjo įvykių amžininkas, „įgimto plėšikavimo užsienietiški rūbai nepakeitė“.

Rusijos kareiviai kasdien vykdė pratybas, tad miestas skambėjo nuo šautuvų salvių ir sprogmenų garso. Petras I vadovavo visai Rusijos kariuomenei, bet, viešėdamas Vilniuje, jis formaliai buvo dar ir Preobražensko pėstininkų dalinio kapitonas. Kartą jis surengė nedidelį paradą ir nuvedė savo pėstininkus nuo Rūdininkų vartų per visą miesto centrą.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad į Rusijos kariuomenės palapines kelis kartus trenkė žaibas ir užmušė bei sužeidė keliolika kareivių. Amžininkams atrodė, kad tai Dievo ženklas – atpildas už Polocke nužudytus bazilijonų vienuolius.

Vilniuje rusų kariuomenės neliko rugpjūčio 15 dieną. Prieš tai Petrą I pasiekė žinia apie rusų pralaimėjimą netoli Jelgavos, dabartinėje Latvijos teritorijoje, ir jis išžygiavo norėdamas sustiprinti savo kariuomenės korpusą Livonijoje. Jei ne tai, rusai Vilniuje, ko gero, būtų likę mažiausiai iki pavasario.

Mindaugas Šapoka