Vilniaus pranciškonų vienuolynas iš angelo skrydžio
Lietuvos sostinėje pranciškonai konventualai įsikūrė dar XIV a. pabaigoje. Pirmaisiais jų rėmėjais tapo karalius Jogaila ir jo bendražygis, Vilniaus vokiečių pirklių bendruomenės lyderis Hanulas. Būtent pastarasis pranciškonams perleido Šv. Mikalojaus bažnyčią (1387). Pranciškonai ja rūpinosi ilgus amžius ir nemažai prisidėjo prie seniausios Lietuvos katalikų šventovės išsaugojimo.
Vėliau pranciškonus rėmė Vytautas Didysis ir jo brolis Žygimantas Kęstutaitis. Jie vienuoliams padovanojo keletą ežerų: Vytautas – Papio (Šalčininkų rajone) ir Minkelių (Vilniaus rajone), o Žygimantas – Dekio, Šiemečio ir Šiemetuko (tarp Vievio ir Trakų). Juose sugautos žuvys ilgus amžius padėjo Vilniaus pranciškonams lengviau ištverti pasninkus – kur kas ilgesnius ir griežtesnius negu šiais laikais.
Atminties saugojimo specialistai
Įdomybė
Įvedus Lietuvoje krikščionybę Vilniaus pranciškonai vieni pirmųjų ėmė mokyti naujuosius krikščionis, kad už gerus darbus ir aukas ne tik geradarių, bet ir jų giminių vardai bus įrašyti į danguje saugomą Gyvenimo knygą. Joje registruojami visi – ir tie, kas keliaus į amžinosios linksmybės šalį, ir tie, kam teks visą amžinybę kentėti pragare. Knyga bus atversta tik Paskutiniojo teismo dieną, bet bilietai į šią apokaliptinę dramą platinami jau dabar.
Pranciškonai turėjo ir savą Gyvenimo knygą, kurioje registravo aukotojų vardus. Be to, geradariai būdavo minimi mišių metu.
Pranciškonai priimdavo ir stambias dovanas, ir smulkias aukas, nes stengėsi pagelbėti visų luomų atstovams.
“
1444 m. vasario 25 d. į pranciškonų bažnyčios zakristiją užsuko Vaska Sakaitis su žmona Milochna ir vaikais. Čia pat buvo surašyta sutartis: Sakaičių šeima pažadėjo vienuoliams kasmet pristatyti 10 statinių kviečių, statinę žirnių ir paršą, o pranciškonai įsipareigojo melstis už geradarius.
Toks bendradarbiavimas to meto žmonėms rodėsi didžiai prasmingas. Pranciškonus rėmė nemažai didikų, kai kuriose giminėse ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą. Turtingieji pranciškonams dažniausiai dovanodavo ne žemių valdas, bet dalį dvaruose surenkamų duoklių. Štai 1444 m. vasario 25 d. į pranciškonų bažnyčios zakristiją užsuko Vaska Sakaitis su žmona Milochna ir vaikais. Čia pat buvo surašyta sutartis: Sakaičių šeima pažadėjo vienuoliams kasmet pristatyti 10 statinių kviečių, statinę žirnių ir paršą, o pranciškonai įsipareigojo melstis už geradarius.
Nuo bajorų stengėsi neatsilikti ir turtingesnieji Vilniaus miestiečiai. Dosnumu pagarsėjo Motiejus Valachas, kartu su žmona Dorotėja pranciškonams padovanoję valdą Nemėžyje (1422). Jų pavyzdžiu pasekė Vilniaus burmistras Lukas, 1468 m. užrašęs Lukėnų valdą, nuo XVII a. pradžios vadintą Ribiškėmis. Be to, jis tapo bene pirmuoju Lietuvos gyventoju, palikusiu mums savo poetinio įkvėpimo išraišką: „Nuolatos budėdami trokštame susitikti su Šventuoju žvaigždes nešančiu Valdovu jo dangiškajame mieste“ („Uranica civitas“).
Vienuolynas virsdavo turgumi
“
Atėjus derliaus nuėmimo metui iš įvairiausių Vilniaus krašto kampelių į pranciškonų vienuolyną dardėdavo vežimai su grūdais, grikiais, žirniais, lašiniais, žuvimis ir kiaulėmis. Vienuolyno tylą trikdydavo arklių prunkštimas, telyčių mūkimas ir kiaulių kriuksėjimas. Žmonės naudodavosi proga pabendrauti, kartu pasimelsti arba pasistiprinti.
Šviesmečius skrodžiančios svajonės puikiausiai derėjo su žemiškųjų gėrybių gausa. Atėjus derliaus nuėmimo metui iš įvairiausių Vilniaus krašto kampelių į pranciškonų vienuolyną dardėdavo vežimai su grūdais, grikiais, žirniais, lašiniais, žuvimis ir kiaulėmis. Vienuolyno tylą trikdydavo arklių prunkštimas, telyčių mūkimas ir kiaulių kriuksėjimas. Žmonės naudodavosi proga pabendrauti, kartu pasimelsti arba pasistiprinti.
Geradarių buvo daug, nemažai pinigų suaukodavo ir piligrimai, tad nenuostabu, kad XV a. pirmojoje pusėje Vilniaus pranciškonų valdose per palyginti trumpą laiką iškilo viena ryškiausių gotikinių miesto bažnyčių. Lietuvos sostinėje 1456 m. apsilankę Romos Šv. Dvasios špitolės ordino įgaliotiniai Kristupas Romietis, Mikalojus Aretinietis ir Pranciškus Ispanas ją pavadino „garbingiausiąja“ (venerabilissima).
Maras – pirmasis nerimo signalas
XV ir XVI a. pranciškonų angelai sargai ties šia Vilniaus vieta galėjo pleventi beveik netrikdomi nerimo.
“
Rimtu, bet laikinu iššūkiu tapo 1552 m. paskleistas melagingas gandas esą maro epidemija po Vilnių išplito iš pranciškonų vienuolyno, nes jo gyventojai apie užkratą nepranešė miesto valdžiai. Padėtį komplikavo sukelta isterija, mat laiku nepažabota epidemija kėlė mirtiną pavojų tuo metu Vilniuje posėdžiavusiems LDK valdžios vyrams ir karaliui Žygimantui Augustui.
Rimtu, bet laikinu iššūkiu tapo 1552 m. paskleistas melagingas gandas esą maro epidemija po Vilnių išplito iš pranciškonų vienuolyno, nes jo gyventojai apie užkratą nepranešė miesto valdžiai. Padėtį komplikavo sukelta isterija, mat laiku nepažabota epidemija kėlė mirtiną pavojų tuo metu Vilniuje posėdžiavusiems LDK valdžios vyrams ir karaliui Žygimantui Augustui. Už tariamą aplaidumą iš pranciškonų atimtos valdos aplink jų vienuolyną ir anapus Trakų vartų.
Šioje tamsioje istorijoje svarbus vaidmuo teko Vilniaus miesto vaitui Augustinui Rotundui. Jis, nors rėmė kontrreformaciją ir LDK kaip savarankiškos valstybės idėją, Vilniaus pranciškonų kolektyvinėje atmintyje ilgą laiką gyvavo kaip neigiamas personažas.
Bėdos puolė XVII a. ir vėliau
Vienuolyno ūkinius pagrindus smarkiai sukrėtė 1610 m. Vilniaus gaisras ir 1655–1661 m. maskvėnų invazija. Nespėjusią atsigauti šalį XVIII a. pradžioje siaubė Šiaurės karas (1700–1721), atnešęs visuotinę suirutę, badą ir epidemijas.
“
Ši pamaldumo apraiška neapsaugojo pranciškonų nuo 1710 m. visą Lietuvą užklupusio maro. Vilniuje išmirė beveik visi jų vienuolyno gyventojai – ne mažiau kaip 22 broliai. Todėl pranciškonai šiuos metus vadino nelaimingiausiais. Nespėjusį atsigauti vienuolyną 1737 m. nusiaubė didžiulis gaisras.
Mėgindamas permaldauti Dangaus rūstybę, Bresto arklidininkas Mykolas Suzinas Vilniaus pranciškonų bažnyčios šventoriuje sumanė pastatyti Kristaus Kančios koplyčią (1707–1708). Jis pasirinko vietą, kur nuo seno stovėjo kolona su Rūpintojėlio skulptūra. Ji buvo nugriauta, o mūrinė koplyčia Trakų ir Pranciškonų gatvių sankryžoje tebėra ir mūsų dienomis.
Ši pamaldumo apraiška neapsaugojo pranciškonų nuo 1710 m. visą Lietuvą užklupusio maro. Vilniuje išmirė beveik visi jų vienuolyno gyventojai – ne mažiau kaip 22 broliai. Todėl pranciškonai šiuos metus vadino nelaimingiausiais. Nespėjusį atsigauti vienuolyną 1737 m. nusiaubė didžiulis gaisras. Bažnyčią prarijusios liepsnos paliko tik sienas ir skliautus šoninėse koplyčiose. Tiesa, pranciškonai per trejus metus šventovę atstatė. 1739 m. gruodžio 2 d. į bažnyčią iškilmingai įneštos teisininkų globėjo šv. Ivono relikvijos ir šv. Viktoro Kankinio kūnas. Tai buvo brolio Lauryno Drongovskio, grįžusio iš studijų Romoje, dovana savo vienuolynui.
Relikvijų nebus per daug
Netrukus paaiškėjo, kad šių relikvijų nepakanka: ir pranciškonai, ir jų bažnyčios lankytojai troško artimiau bendrauti su savo dangiškaisiais užtarėjais. Todėl apie 1750 m. Vilniaus pranciškonai ėmė rūpintis, kad iš Romos Šv. Elenos katakombų kapinių būtų atgabentos kankinių Pijaus, Modestino, Gratos, Serenos, Diodoro ir Konkordijos relikvijos. Dar daugiau relikvijų atkeliavo kitąmet: patriarcho šv. Joakimo (Švč. Mergelės Marijos tėvo), šv. Jono Krikštytojo, šv. Augustino, popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo, popiežiaus šv. Pijaus V, šv. Antano Abato, šv. Benedikto, šv. Pauliaus Atsiskyrėlio, šv. Kajetono, šv. Roko, šv. Leonardo, šv. Dilekto Kankinio, šv. Juozapo Leonisiečio, šv. Jokūbo Pisani, šv. Stanislovo ir šv. Tomo Akviniečio.
Kartu buvo išduoti dokumentai, liudijantys relikvijų autentiškumą.
“
XVIII a. antrojoje pusėje pranciškonai įgyvendino ne vieną solidų ir brangų sumanymą. Visus vienuolyno pastatus jie sujungė į vieną didžiulį kompleksą tarp dabartinių Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvių. Pranciškonų iniciatyva prie Šv. Mikalojaus bažnyčios iškilo varpinė, o bažnyčios viduje įrengti nauji suolai ir vargonai. Įspūdingo grožio ir dydžio vargonai sumontuoti ir pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje.
XVIII a. antrojoje pusėje pranciškonai įgyvendino ne vieną solidų ir brangų sumanymą. Visus vienuolyno pastatus jie sujungė į vieną didžiulį kompleksą tarp dabartinių Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvių. Pranciškonų iniciatyva prie Šv. Mikalojaus bažnyčios iškilo varpinė, o bažnyčios viduje įrengti nauji suolai ir vargonai. Įspūdingo grožio ir dydžio vargonai sumontuoti ir pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Senoje gotikinėje jos varpinėje iki pat vienuolyno uždarymo (1864) skambėjo varpas Ciechanovičius. Jis taip vadintas varpo liejimą finansavusio brolio Mikalojaus Ciechanovičiaus (m. 1681) atminimui.
Naujausias ryškus įvykis Vilniaus pranciškonų istorijoje – 2017 m. po beveik du dešimtmečius trukusių teismų susigrąžintos teisės į senuosius savo namus.
Darius Baronas
