Žudikai iš meilės: kol mirtis mus išskirs
Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose. Meilės galia persmelkti bet kurio amžiaus ir socialinio statuso atstovus – visiems žinoma. Tačiau tik nuo XVI a. vid. Lietuvos istorijos šaltiniai leidžia pamatyti meilės spalvas. Tiesa, jos nėra ryškios, o išlikę dokumentai dažniausiai liudija ne apie taurius Romeo ir Džuljetos pavyzdžio jausmus, o apie žudančias aistras, kurias amžininkai lygino su pamišimu…
Patrakusi gražuolė
1553 m. gegužę Žemaitijos seniūno teismą Šaukėnuose pasiekė bajorų Adamkavičių byla, kurioje Petras Adamkavičius kaltino savo brolį Aleksandrą ir Oną Asteikaitę nužudžius abiejų Adamkavičių brolį ir Asteikaitės vyrą Adomą Adamkavičių.
“
„Ir jis [Adomas Adamkavičius] už tai ją [Asteikaitę] baudė, ir susikvietęs savo bičiulius jai ne kartą į akis [kaltinimus] sviedė. Ir ji jam keliskart prisiekinėjo, kad to daugiau nedarys.“
Nors nuo nužudymo dienos praėjo beveik dveji metai, laikantis to meto teismo procedūrų jo kūnas buvo iškastas ir pristatytas į teismą, kaip daiktinis nusikaltimo įrodymas. Ieškovui pateikiant naujus kaltinimo argumentus, o atsakovams juos bandant atremti, pamažu į dienos šviesą išnyra dramatiška istorija. Smulkių bajorų šeimoje gimusią Oną Asteikaitę, matyt, tėvai ištekino už turtingos ir Žemaitijoje įtakingos Adamkavičių giminės atstovo. Sutuoktinių turtinės ir visuomeninės padėties skirtumai leidžia manyti, kad pagrindinis Asteikaitės „kapitalas“ buvo jos grožis. Ir po vedybų Asteikaitė traukė vyrų dėmesį, flirtavo su jais ir net užmezgė ištekėjusiai moteriai nederamus santykius… Anuomet tai būdavo neįprasta, nes ištekėjusios bajorės uždarai gyvendavo dvaruose, prižiūrimos tarnaičių ir vyro tarnų. Dažniausiai bajorų dvarai būdavo ne miestuose, o atokiose vietose, kur kiekvieną svetimą žmogų iš karto pastebėdavo ir įtariai sutikdavo. Bet, kaip vėliau Asteikaitė viešai pripažino, ji iš karto po santuokos sugulė su tokiu Andriejumi. Tai sužinojęs vyras nelaimėlį nužudė…
Nėra aišku, kaip susipažino Asteikaitė su svainiu Aleksandru Adamkavičiumi. Žinome, kad neleistinas jų ryšys truko ilgai, apie jį žinojo ne tik Asteikaitės vyras, bet ir daugiau žmonių. Vėliau teisme Petras Adamkavičius liudijo, kad jo brolienė „…dar jos vyrui gyvam esant, nusidėjo, tai yra [su kitais vyrais] sanguliavo, kas nesuderinama su Dievo įsakymais ir santuokos teise.
“
Sutuoktinių turtinės ir visuomeninės padėties skirtumai leidžia manyti, kad pagrindinis Asteikaitės „kapitalas“ buvo jos grožis.
Ir kad velionis jos vyras turėjo žinių, kad ji tam Aleksandrui dovanojo dovanas: žiedus, brangenybes ir kitus malonės ženklus…“. Šis atvejis teikia žinių, kaip ano meto bajoriškoje visuomenėje buvo tvarkomos tokio pobūdžio šeimos problemos. Petras Adamkavičius teismui pasakojo: „Ir jis [Adomas Adamkavičius] už tai ją [Asteikaitę] baudė, ir susikvietęs savo bičiulius jai ne kartą į akis [kaltinimus] sviedė. Ir ji jam keliskart prisiekinėjo, kad to daugiau nedarys.“ Įtūžęs vyras viešai kaltino ir brolį, o pastarajam tai nebuvo malonu, nes ir jis buvo vedęs. Viešumoje Aleksandras tvirtino esąs nekaltas. Adomo Adamkavičiaus nužudymo išvakarėse, prekymečio metu Kražiuose, vieno miestelėno namuose, matyt, padauginęs alaus, Aleksandras žmonių akivaizdoje viešai grasino broliui. Sakė nekentėsiąs daugiau jo kaltinimų ir įžeidinėjimų, greitai jiems padarysiąs galą. Vėliau teisme tai panaudota prieš jį.
Jausminga drama virsta painiu detektyvu
Įdomybė
1553 m. gegužę Žemaitijos seniūno teisme Šaukėnuose bajoro Adomo Adamkevičiaus nužudymo byloje, kurioje kaltinamieji buvo velionio žmona ir brolis, laikantis to meto procedūrų, kaip daiktinis įrodymas į teismą atgabentas lavonas, nors nuo nužudymo dienos buvo praėję beveik dveji metai…
Šeimyninių barnių atomazga buvo netikėta. 1553-ųjų rugsėjo 19 d. rytą Adomas Adamkavičius su keliais tarnybininkais išvyko iš savo Pilsūdų dvarelio į Kražius teisinių reikalų tvarkyti. Kelionė buvo suplanuota anksčiau, todėl apie ją žinojo Adamkavičiaus žmona.
Ji pasiuntė tarną Motiejų Lietuvį Aleksandrui pranešti, kuriuo keliu į Kražius vyks vyras. Raiteliams dar nekirtus Karšuvos valsčiaus sienos, būrio priekyje jojęs tarnybininkas Astreika netikėtai sušvilpė ir iškart pasigirdo šūvis. Kaip vėliau liudijo įvykio vietą ir nužudytojo kūną apžiūrėjęs žvelgūnas, dvi kulkos pataikė Adamkavičiui į krūtinę širdies srityje. Apžiūros metu Astreika prisipažino žinojęs apie Asteikaitės sąmokslą prieš jo poną bei matęs, kaip iš nužudymo vietos pasišalino Aleksandras su savo bendru Valentinu Prinkiu. Todėl jau kitą dieną buvo žinomas žudikas, bet jų suimti ilgai nebuvo skubama.
Kodėl buvo reikalinga Adomo Adamkavičiaus mirtis? Į šį klausimą tiesiogiai neatsako nei vienas išlikęs dokumentas. Juose kelis kartus užsimenama, kad Asteikaitė primokiusi Aleksandrą nužudyti brolį tam, kad vėliau jie galėtų kartu gyventi. Bet dar kai ką paaiškina užuominos. Viena jų nurodo, kad per 1553 m. Kalėdas nužudytojo brolis Petras Adamkavičius kartu su maždaug dviem šimtais (!) raitelių įsiveržė į Asteikaitės valdomą Pilsūdų dvarą. Sučiupę ją su vos 6 savaičių kūdikiu per šalčius nugabeno į kalėjimą Platelių pilyje. Kelionės metu kūdikis susirgo ir mirė. Asteikaitė kaltino svainį Petrą, tačiau Žemaitijos seniūno teismas nesiteikė net priimti jos skundo.
Apytikrė kūdikio gimimo data mums leidžia spėti, kad Asteikaitės nėštumas 1553 m. vasarą buvo vieša paslaptis. Su šiuo laikotarpiu sutampa jos vyro Adomo išpuoliai prieš brolį Aleksandrą. Galima spėti, kad Adomas manė, jog bręstančio kūdikio tėvas – ne jis, o brolis. Gali būti, kad prieš mirtį Adomas Adamkavičius ne šiaip sau susiruošė į teismą. Galbūt jis rengėsi teisiškai atsisakyti tėvystės? Gal todėl Asteikaitė įkalbėjo Aleksandrą žengti lemtingą žingsnį.
Meilės alkis ir turto troškimas
Nepaisant Aleksandro Adamkavičiaus ir Onos Asteikaitės kaltės, teismo procesas užtruko. Paspartinti ar numarinti bylą galėjo Petras Adamkavičius. Kurį laiką jis abejojo, ar pateikti kaltinimus.
“
Nepaisant visuomenės murmėjimo, likimas jų laimei skyrė dar kelis mėnesius…
Vėliau suvokė, kad apkaltinus brolienę dalyvavimu nužudant ir „pašalinus“ jos naujagimį (oficialų žuvusiojo paveldėtoją), visas nužudyto brolio turtas atitektų jam. Štai kodėl per 1553 m. Kalėdas jis dalyvavo suimant Asteikaitę ir, matyt, štai kodėl nepasirūpino deramomis jos kūdikio priežiūros sąlygomis. Visi šie veiksmai, kaip ir po to sekęs Aleksandro suėmimas ir išvežimas kalėti į Vilnių, buvo atlikti pažeidžiant teisės procedūras. Todėl abu įtariamieji iš kalėjimų buvo paleisti: Asteikaitė – 1554 m. kovą, Aleksandras – turbūt, 1555 m. ankstyvą pavasarį. Ir vėl – abipusės traukos ženklai: Asteikaitė nuvyko į Vilnių ir grįžo namo su Aleksandru viename vežime. Nepaisant visuomenės murmėjimo, likimas jų laimei skyrė dar kelis mėnesius…
Bylos svarstymas baigėsi 1555 m. gegužės 30 dieną. Abu įsimylėjėliai pripažinti kaltais ir nuteisti myriop. Pagal tuo metu galiojusius papročius nuosprendis įvykdytas nedelsiant.
Eugenijus Saviščevas
Literatūra: Saviščevas E., Apie bajorų gyvenimą, aistras ir mirties bausmę XVI a. Žemaitijoje, Istorijos šaltinių tyrimai, t.2, 2010, p. 179–208.
