Žydų įvaizdis XVIII a. spaudoje
Žydų (judėjų) įvaizdis krikščioniškoje LDK visuomenėje visuomet buvo neigiamas. Nuo XVI a. vid. visuomenei krikščionėjant, žydai pateko į vadinamą kenkėjišką „svetimųjų“ trijulę – šalia musulmonų ir pagonių. Tyrinėtoja Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė teisingai akcentuoja, kad elementarus Šv. Raštu grįstas antijudaistinis „žinojimas“ apie žydus buvo universalus ir būdingas visai Europai. Todėl neteisinga būtų teigti, jog antijudaizmas LDK plito tik iš Lenkijos. Vidiniu jo šaltiniu LDK buvo katalikų dvasininkija.
Įdomybė
1789 m. pab. Vilniuje gyveno 15 765 krikščionys ir 7 297 žydai.
Patirtimi grįstas žinojimas apie žydus buvo ribotas ir negatyvus, daugiausia nulemtas konkurencinės kovos ribotoje ekonomikoje. Todėl požiūrį į specifinę blogio atmainą – žydus LDK geriausiai atspindi žodis „nepakanta“, kuri buvo įvairialypė – religinė, kultūrinė, ekonominė. XVIII amžiuje plintant Apšvietai, antisemitizmas Abiejų Tautų Respublikoje ne silpnėjo, o stiprėjo. Tai lėmė didėjantis žydų skaičius ir auganti ekonominė įtaka, kuri pasireiškė ne tik gėrimų versle, bet ir amatų, prekybos, finansų srityse. Iš maždaug 5 000 Vilniaus kahalo žydų 1784 m. daugiau kaip 80 proc. buvo amatininkai. 1789 metų pab. Vilniuje gyveno 15 765 krikščionys ir 7 297 žydai.
Didžiausi „krikščionių priešai“
Kaip ir visoje krikščioniškoje Europoje, taip ir LDK (tik chronologiškai vėliau) egzistavo tie patys stereotipai ir baimės, pvz., žydai tradiciškai kaltinti netikėję Jėzumi Kristumi, jį nužudę, t. y. paniekinę jiems atskleistas krikščioniškas tiesas. Nepaisant Stepono Batoro 1576 m. dekreto ir kitų teisės aktų, žydai buvo kaltinami krikščionių kraujo vartojimu (ritualinėmis žmogžudystėmis), tyčiojimusi iš Šv. Komunijos (ostijos), sąmoningu kenkimu krikščionims.
“
Vilniaus Bernardinų bažnyčioje yra išlikęs 1623 m. įrengtas tariamai 1592 m. žydų nužudyto 7 m. vilniečio Simono Kerelio antkapis: „Nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, negana to, dar kankintas varant rakštis po rankų ir kojų nagais“ (A. Vijūkas-Kojalavičius).
Vilniaus Bernardinų bažnyčioje yra išlikęs 1623 m. įrengtas tariamai 1592 m. žydų nužudyto 7 m. vilniečio Simono Kerelio antkapis: „Nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, negana to, dar kankintas varant rakštis po rankų ir kojų nagais“ (A. Vijūkas-Kojalavičius). LDK 1564–1747 m. užfiksuota mažiausiai 12 žydų kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis. Chronologiškai jie išsidėstę tolygiai. 1760 metais Lvove išleistoje knygoje „Žydų piktumas ant Dievo ir katalikų tikėjimo“ lenkų kunigas Gaudentas Pikulskis, atseit remdamasis buvusiu Brastos rabinu naujakrikštu J. Serafinovičiumi, rašė, kad LDK žydams kasmet reikia 30 gorčių krikščionių kraujo (1 gorčius – apie 3 l), o Lenkijoje – dar daugiau. Vakarų Europoje XVII–XVIII a. tokių kaltinimų faktiškai jau nebuvo.
Žydai laikyti sukčiais, pinigų ir dokumentų klastotojais, vagimis, krikščionių išnaudotojais. Prieš „nuožmius priešus“ įvairiu metu vyko išpuoliai (pogromai), buvo žalojami žmonės, niokojamas jų turtas, kapinės. Buvo tyčiojamasi iš žydiškos gyvensenos – jie esą purvini, tamsūs.
Būti „žmogumi“ žydas galėjo tik tapęs krikščioniu. Tai esą buvo vienintelis geras dalykas, kurį žydas galėjo padaryti. Apie 1737 m. įkurta moterų marijavičių vienuolija net specializavosi atverčiant žydes, karaimes ir totores į krikščionybę.
“
Būti „žmogumi“ žydas galėjo tik tapęs krikščioniu.
1791 metais Vilniaus laikraščiai rašė, jog vilnietės marijavitės veikė aktyviai. Štai sausį jos skundėsi, jog iš vienuolyno su kūdikiu išėjo naujakrikštė ir reikalavo, jog kahalas ją sugrąžintų. Kitame sausio pranešime rašoma, jog Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pakrikštyta žydė su trimis sūnumis, o paskui sutuokta su anksčiau pasikrikštijusiu žydu. Jiems buvusi įteikta rinkliava. Iki 1764 m. seimo konstitucijų LDK naujakrikštai žydai pagal II Lietuvos Statutą (1566) net formaliai gaudavo bajorystę.
XVIII a. sustiprėjo „žydų klausimo“ sprendimo, juos asimiliuojant, idėja. Keturmečio seimo metu, pasinaudojus žydų tarpusavio prieštaravimais, buvo siekiama realizuoti „Žydų reformą“ ir išardyti savivaldos institucijas – bendruomenes (kahalus).
Laikraščiai – skaitytojų veidrodis
Kiek antijudaistinėje literatūroje (neretai įvežtinėje) – knygose, kituose spaudiniuose (pvz., 1728 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Atskleista žydų klastingumo priežastis, kuri išsamiai ir naudingai parodyta lenkų pasauliui“) egzistavęs negatyvus žydų įvaizdis buvo paplitęs LDK visuomenėje? Reikia analizuoti to meto spaudą.
“
Laikraščiuose (rašytiniuose, spausdintuose) esanti informacija apie žydus gali būti laikoma svarbiu šaltiniu jei ne visos visuomenės, tai bent laikraščius skaitančios bajorijos, dvasininkijos ar miestietijos dalies nuostatoms žydų atžvilgiu nustatyti.
Analizė nepanaudota ligšiolinėje literatūroje. Pasak J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės, „laikraščiuose pateikiama informacija yra sunkiai pritaikoma visuomenės žinioms apie žydus rekonstruoti“. Tačiau galimas ir kitoks požiūris: laikraščiuose (rašytiniuose, spausdintuose) esanti informacija apie žydus gali būti laikoma svarbiu šaltiniu jei ne visos visuomenės, tai bent laikraščius skaitančios bajorijos, dvasininkijos ar miestietijos dalies nuostatoms žydų atžvilgiu nustatyti. Svarbu fiksuoti, kiek informacijos apie žydus šiame masiniame šaltinyje pateikiama, analizuoti jos turinį ir pobūdį. Galima panaudoti 1760 m. pradėtus leisti spausdintus Vilniaus laikraščius (juos leido Vilniaus u-tas) bei LDK sostinėje rengtus rašytinius laikraščius – 1779–1791 m. jų rengėju galėjo būti Vilniaus pašto valdytojas, pirklys ir burmistras J. F. Miuleris, kiti asmenys. Rašytiniai laikraščiai nebuvo cenzūruojami.
XVIII a. Vilniaus laikraščių informacijos patvirtina kitų šaltinių analizės pagrindu padarytas išvadas apie žydų įvaizdį XVIII a. LDK visuomenėje ir paliudija, kad jis buvo vienalytis. Žydai į laikraščius patenka retai, jie priklauso savotiškai „socialinei provincijai“, kuriai katalikų laikraščių leidėjų akyse dar, pvz., priklausė didžioji miestietijos dalis, stačiatikiai ar valstietija. Štai 1766 m. sausio „Vilniaus laikraščiuose“ (lenk. Gazety Wileńskie) apie minskietį vaistininką Joną Gurką rašoma tik todėl, jog jis prieš mirtį priėmė katalikų tikėjimą. Planuota jį iškilmingai palaidoti.
Žydai – kriminalinių kronikų herojai
Žydai laikraščiuose aprašomi daugiausia kaip vagys, plėšikai, žudikai… 1786 metų balandžio mėn. laikraštyje rašoma, jog Minske mugės metu 4 žydai pavogė 40 000 auks., jie nubausti mirties bausme. 1787 metų vasario mėn. laikraštyje minima, kad Vilniaus pilies teisme nagrinėjama žydų, susidėjusių su plėšikais, byla. Jie buvę nuteisti 3, 6 ir 24 savaites kalėti. Laikraštyje pažymima, kad kaltintojas sieksiąs dar didesnių bausmių. Laikraščiuose minimi ir su bažnyčių plėšikais susidėję žydai, teigiama, jog bažnyčių plėšikus žydai priglaudžia.
“
Laikraščiuose minimi ir su bažnyčių plėšikais susidėję žydai, teigiama, jog bažnyčių plėšikus žydai priglaudžia.
Turtingesniems žydams yra pavydima, jie paniekinamai pravardžiuojami, pvz., 1765 m. rugsėjo 16 d. laikraštyje jie vadinami „žydeliais“ (lenk. żydkowie). 1785 metų vasario-balandžio mėn. laikraščiuose aprašinėjami Vilniaus kahalo nesutarimai su rabinu: „Nekantraudami laukiame ginčo pabaigos, kuri partija laimės – turtingieji prieš daugumą, ar dauguma prieš turtinguosius.“ Norima parodyti, jog tik žydų pajungimas miesto ir valstybės valdžiai yra išeitis. Pasitaiko ir neutralesnių informacijų, pvz., 1780 m. balandį gaisro prie Žaliojo tilto metu sudegė savo prekes parduotuvėse saugoję keturi vilniečiai žydai.
Laikraščiuose baimingai fiksuojamas žydų skaičiaus augimas. 1786 metų rugsėjį rašoma, jog dėl didžiulio skaičiaus (lenk. wielkiego mnóstwa) Vilniaus žydai nebetelpa vienoje sinagogoje ir nuomojasi namą tarp Trakų ir Rūdninkų vartų „savo susirinkimams“.
Pozityviai apie žydus rašoma tik jiems pasikrikštijus. Žydų naujakrikštams (kaip ir stačiatikių, totorių) skiriamas didelis dėmesys, jie aprašomi išsamiai. 1788 metais Vilniaus laikraščiuose detaliai aprašytas rabino Abelio sūnaus krikšto atvejis. Jis atėjo pas vienuolius dominikonus ir pareiškė, jog nori būti kataliku. Pamokytą tikėjimo tiesų jį du kartus egzaminavo dvasininkų ir pasauliečių komisijos. 1788 metų sausio 13 d. jaunuolį pakrikštijo „Vincento“ vardu, jis gavo „Neymano“ pavardę. Tačiau sausio 24 d. išėjęs iš vienuolyno naujakrikštas pradingo. Naujakrikšto tėvas buvo apkaltintas, jog atvykęs iš Varšuvos su papirktais parankiniais išviliotą naujakrikštą kažkur išdangino ar net nukankino. Areštuota 15 šeimos narių. Bylą nagrinėjo Vilniaus vyskupijos konsistorija ir LDK Vyriausiojo tribunolo dvasinis teismas. Bylos baigtis nėra aiški.
Atrodo, jog žydai LDK visuomenės akyse buvo savotiškas „atpirkimo ožys“. Jį paaukojus ar kur nors pradanginus, visuomenė tuoj pat taptų… laiminga.
Aivas Ragauskas
A. Tamulynas, Demografinė ir socialinė profesinė Vilniaus žydų bendruomenės struktūra (pagal 1784 m. surašymą), Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai, Vilnius, 1999, p. 316336; J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje. Sambūvi aspektai, Vilnius, 2009, p. 190–330, 370–373.
