Pranciškonai – pirmieji Vilniaus archeologai

Pirmojoje XVII amžiaus pusėje Vakarų ir Vidurio Europą siaubė Trisdešimtmetis karas (1618–1648) – paskutinis žiaurių religinių kovų tarp Europos protestantų ir katalikų akordas.

Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos valstybė išgyveno aukso amžių. Šlėktos džiaugėsi sukurtosios parlamentinės santvarkos tobulumu ir stebėtina religine tolerancija. Ekonominiu požiūriu tai buvo metas, kai lobo ne vien turtingieji.

Tačiau ši idilė netikėtai subliuško. Tai atsitiko Vestfalijos taikos metais (1648), kai Ukrainos platybėse įsiplieskė kazokų sukilimas. Pakako kelių katastrofiškų Lenkijos kariuomenės pralaimėjimų ir milžiniška valstybė – nuo Silezijos iki Smolensko – atsidūrė ties chaoso ir politinio paralyžiaus bedugne.

Politinės suirutės fone – relikvijų paieškos

Tolimojoje Ukrainoje rutuliojantis dramatiškiems įvykiams, Vilniuje pranciškonai konventualai rengėsi taikiai misijai – ketino pradėti archeologinius tyrimus ieškodami dar Gedimino (valdė 1316–1341) ir Algirdo (valdė 1345–1377) laikais Vilniuje nužudytų šventųjų kankinių palaikų. Būtent todėl šaltą 1649 m. gruodžio 17 d. rytą Vilniaus pranciškonų vikaras Stanislovas Neoforanas pasibeldė į duris, už kurių posėdžiavo Vilniaus katedros kapitula.

“

Pranciškonai norėjo ingreso proga pasitikti J. Tiškevičių iš po žemių iškeltomis kankinių relikvijomis. Vyskupas 1650 m. sausio pradžioje pranciškonams patarė palaukti pavasario, bet tais metais archeologinės paieškos neprasidėjo. Tikriausiai manyta, kad joms reikia geriau pasirengti.

Išklausę jo prašymą kapitulos prelatai ir kanauninkai išsiuntė į Varšuvą rekomendacinį laišką, adresuotą naujajam Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (1649–1656). Jis palaikė pranciškonų kankinių kanonizacijos iniciatyvą, nes buvo tikras, kad „mūsų Kunigaikštijos globėjams“ turinti priklausyti altorių garbė. 

Pranciškonai norėjo ingreso proga pasitikti J. Tiškevičių iš po žemių iškeltomis kankinių relikvijomis. Vyskupas 1650 m. sausio pradžioje pranciškonams patarė palaukti pavasario, bet tais metais archeologinės paieškos neprasidėjo. Tikriausiai manyta, kad joms reikia geriau pasirengti. 

1650 m. rudenį sudaryta Vilniaus pranciškonų kankinių kapo paieškos komisija. Ji stengėsi nustatyti tikslią kankinių palaidojimo vietą, bet jos darbo rezultatai Vilniaus pranciškonų netenkino. Todėl vieną 1651 m. pavasario rytą jie apsiginklavo kastuvais ir nukeliavo prie bonifratrų vienuolyno, šalia dabartinės Prezidentūros.

Čekijos pranciškonai Vilniuje

“

Įpykę pagonys su įniršiu sučiupę nuvedė jį pas livoniečių [!] kunigaikštį, vardu Gediminas. Kai jo akivaizdoje tvirtai išpažino katalikų tikėjimą ir jų apeigas paskelbė pasibjaurėtinomis, įpykęs kunigaikštis liepė jį žiauriai nužudyti ir visą jo kūną išbarstyti. Be to, išgirdęs, kad jis turėjo draugą, minėtą brolį Martyną, pasiuntė savo palydovus jo atvesti.

Iš patikimų istorijos šaltinių žinoma, kad paskutiniaisiais Gedimino gyvenimo metais Vilniaus, tuo metu dar mažo miestuko, rutiną sudrumstė du atvykėliai iš Čekijos – vienuoliai pranciškonai Ulrichas iš Adlechonvicės ir Martynas iš Ahdo.

„Degdami tikėjimo ir kankinystės liepsna jie atvyko į minėtą Vilniaus pilį, kur gyvena blogiausi stabmeldžiai, garbinantys bjaurastį“, – skelbia „Dvidešimt keturių generolų kronika“. „Vieną dieną minėtam broliui Martynui aukojant mišias brolių [pranciškonų] buveinėje, minėtas brolis Ulrichas, iškėlęs kryžiaus vėliavą, išėjo į gatvę, kur susirinkusiai pagonių miniai karštai pamokslavo, kviesdamas garbinti gyvąjį ir tikrąjį Dievą, apleisti netikrus dievus ir kitus prietarus. Įpykę pagonys su įniršiu sučiupę nuvedė jį pas livoniečių [!] kunigaikštį, vardu Gediminas. Kai jo akivaizdoje tvirtai išpažino katalikų tikėjimą ir jų apeigas paskelbė pasibjaurėtinomis, įpykęs kunigaikštis liepė jį žiauriai nužudyti ir visą jo kūną išbarstyti. Be to, išgirdęs, kad jis turėjo draugą, minėtą brolį Martyną, pasiuntė savo palydovus jo atvesti. Kunigaikštis Gediminas paklausė, kodėl jis atvyko į šį miestą. Jam atsakius, idant jam ir jo tautai parodytų klaidą ir kviestų garbinti vieną tikrą Dievą, kunigaikštis tučtuojau įsakė uždaryti jį į kalėjimą.“

Vilniaus pranciškonų žudynės

“

Bychovco kronikoje užfiksuotoje legendoje pranešama, kad didžiajam kunigaikščiui Algirdui išvykus į karo žygį prieš Maskvą „susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno; nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn, sakydami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote.“

Pažymėtina, kad karštą tikėjimą spinduliavo atvykėliai, o Vilniuje gyvenę pranciškonai buvo įpratę laikytis tykiau, neerzinti pagonių ir jų valdovų. Bet galiausiai ir Vilniaus Mažesnieji broliai nesusiturėjo. Apie 1369 m. jie peržengė tam tikras raudonas linijas, dėl to visi konvento gyventojai (gvardijonas ir keturi broliai) buvo nužudyti. Kodėl, kur ir kaip tai vyko – nežinia. 

Vienalaikiai XIV a. šaltiniai labai lakoniški. Gvardijonas, regis, pakartojo Gedimino laikais nužudyto brolio Ulricho pomirtinę kelionę upėmis iki pat krikščioniškosios Prūsijos žemių. Kur palaidoti kiti pranciškonai, XIV–XV a. šaltiniai nesako, tačiau istorinės konkretikos deficitą bent iš dalies kompensuoja spalvingos XVI a. legendos. Būtent jos tapo pagrindiniu „istorinių“ žinių aruodu vėlesnių amžių pranciškonams.

Pirmą kartą Bychovco kronikoje užfiksuotoje legendoje pranešama, kad didžiajam kunigaikščiui Algirdui išvykus į karo žygį prieš Maskvą „susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno; nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn, sakydami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote.“

Vėlesniais laikais įsitvirtino nuomonė, kad septyni pranciškonai buvo nužudyti Rotušės aikštėje, o kiti septyni prikalti prie kryžių ant Plikojo kalno ir numesti į Vilnios upę. Tą kalvą dabar puošia 1989 m. atstatytas Trijų kryžių ansamblis.

Legendos apibrėžė paieškų erdvę

“

Tuo metu, kai Vilniaus pranciškonai ryžosi ieškoti savo pirmtakų relikvijų, nauji pastatai jau buvo gana stipriai pakeitę pirminę aplinką. Be to, sklypas turėjo naujus šeimininkus – bonifratrus, kuriems visiškai nerūpėjo pranciškonų senienos.

XVI a. legendos pateikė konkrečią nuorodą, kur palaidoti pranciškonų kankiniai – Vilniaus vyskupų sode. Toje vietoje  XVI a. stovėjo kolona su Nukryžiuotojo atvaizdu, o 1543 m. Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis ten pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią. Apie 1598 m. šalimais prasidėjo katedros pamokslininko namo statybos. Vyskupo Eustachijaus Valavičiaus laikais (1616–1630) čia iškilo špitolė, skirta kunigų emeritų slaugai. 1635 m. vyskupas Abraomas Vaina prie Šv. Kryžiaus koplyčios įkurdino bonifratrų vienuolius.

Tad tuo metu, kai Vilniaus pranciškonai ryžosi ieškoti savo pirmtakų relikvijų, nauji pastatai jau buvo gana stipriai pakeitę pirminę aplinką. Be to, sklypas turėjo naujus šeimininkus – bonifratrus, kuriems visiškai nerūpėjo pranciškonų senienos.

1651 m. pavasarį bonifratrai turėjo gerokai nustebti išvydę, jog šalia jų vienuolyno buvusiose kapinėse kastuvais darbuojasi pranciškonai. Dėl tokios saviveiklos bonifratrai pareiškė protestą ir pranciškonai turėjo liautis. 1650 m. birželio 20 d. pasirašytas susitaikymo raštas. Taigi, pirmieji Vilniaus istorijoje žinomi archeologiniai tyrinėjimai pasibaigė taikiai.

Darius Baronas