Chodkevičių rūmai
Žinoma, jog jau XVI a. dabartinių rūmų vietoje stovėjo mūriniai namai. XVI-XVII amžių sandūroje šioje vietoje stovėjusius namus nusipirko Chodkevičiai. Netrukus čia iškilo įtvirtinta Supraslio šakos Chodkevičių rezidencija, turinti vidinį kiemą. XVII-XVIII a. rūmai nuolat buvo plečiami bei kelis kartus perstatyti po juos nusiaubusių gaisrų.
Po XVIII a. pradžios negandų, Chodkevičiai vis rečiau lankėsi Vilniuje, todėl rūmai buvo dažnai nuomojami. 1754-1762 m. rūmai buvo rekonstruoti, greičiausiai, pagal architekto A. Virenerio projektą. Dabartines vėlyvojo klasicizmo formas rūmai įgavo 1825-1834 m. vykusių rekonstrukcijų metu. Jų metu buvo suformuotas uždaras vidinis kiemas, apjuostas rūmų kompleksui priklausančių pastatų
Nuo 1812 m. rūmų ansamblis atiteko Vaitiekui Puslovskiui, 1834 m. rūmuose įsikūrė Medicinos-chirurgijos akademija, o nuo 1842 m. Vilniaus švietimo apygardai. Tarpukariu rūmuose buvo įrengti butai Stepono Batoro universiteto dėstytojams.
Adresas: Didžioji g. 4
Kęsgailų rūmai
XVI a. pradžioje šis sklypas priklausė Radviloms. Tikėtina, kad būtent tuomet šioje posesijoje iškilo pirmieji mūro statiniai. Radvilos šį sklypą valdė iki 1528 m., kuomet Stanislovas Kęsgaila (m. 1554) šią valdą gavo kaip kraitį iš našlės Onos Radvilienės. XVI a. pabaigoje, rūmai atiteko Chodkevičiams, kurie, supirkę aplinkinius sklypus, įkurdino benediktinų vienuoles.
Dabar apie šioje vietoje buvusius Kęsgailų rūmus primena atidengtas gotikinis mūras. Sienoje matyti buvusių vartų siluetas bei šaudymo angos.
Adresas: Šv. Ignoto g. 5
Sapiegų rūmai Antakalnyje
1692 m. kalvotame Antakalnyje Kazimiero Jono Sapiegos pastangomis buvo pastatyti vieni iš įspūdingiausių to laikmečio rūmai, pastatyti laikantis visų to meto baroko architektūros principus. Neslėpdamas savo ambicijų tapti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras Jonas Sapiega šiuos barokinius rūmus statė, norėdamas pademonstruoti kitiems savo ir jo giminės tinkamumą tokioms pareigoms.
Šie rūmai nebuvo pirmasis statinys šioje vietoje. Jau XVII a. čia stovėjo Vilniaus pilininkui P. Nonhartui priklausęs pastatas. Vėliau čia stovėjusi rezidencija priklausė kitoms LDK didikų giminėms: Naruševičiams, Tiškevičiams, Pacams.
Rūmai buvo dviejų aukštų (vietomis trijų), simetriškų formų fasado, pagrindinis rūmų fasado akcentas - pusapvalis frontonas. Rūmų vidus buvo gausiai dekoruotas įmantriais stiko lipdiniais.
Po 1700 m. Sapiegoms nesėkmingai pasibaigusio Valkininkų mūšio - rūmai buvo nusiaubti. Rūmai iki XVIII a. pabaigos buvo Sapiegų rankose, vėliau jie buvo parduoti Kozakovskių giminei. 1808 m. rūmus įsigijo caro valdžia, juose buvo įkurta karo ligoninė.
Adresas: L. Sapiegos g. 13
Pohulianka
Dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė seniau buvo vadinama Pohulianka. Kadaise šia gatve ėjo pagrindinis kelias į Trakus ir Kauną. Ankstyviausias šios vietovės paminėjimas siekia 1440 metus, kuomet Kazimieras Jogailaitis Vilniaus miestui padovanojo didelį žemės sklypą šioje vietoje.
Žinoma, jog XVI a. pabaigoje šioje vietovėje stovėjo pavieniai mūriniai pastatai, tačiau iki pat XIX a. čia daugiausia plytėjo sodai. Manoma, kad seniau visa aplink dabartinę J. Basanavičiaus gatvę esanti teritorija, buvo vadinama Pohulianka dėl seniau čia buvusios karčemos. Žinoma, jog XVIII a. pabaigoje, netoliese dabartinių Pylimo ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtos, stovėjo Hilzenų rūmai.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje čia iškilus prašmatniems namams, Pohuliankos pavadinimas buvo pradėtas kildinti nuo rusiško žodžio „погулять“, reiškiančio pasivaikščiojimą.
Aušros vartų gatvė
Aušros vartų gatvė vedė kelias į Medininkus, iš ten į Gardiną ir tolyn į Lenkiją. Ši gatvė gausiai apjuosta įvairių krikščioniškų konfesijų maldos namais - unitų Švč. Trejybės bažnyčios, prie stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės. 1627 m. šioje gatvėje buvo pastatytas karmelitų vienuolynas ir medinė bažnyčia, kuri 1650 m. buvo perstatyta mūrine.
Dėl šios priežasties - 1611 m. liepos 24 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza po sėkmingai užbaigto žygio, kurio metu buvo atsiimtas 97 metus Maskvos kunigaikštystei priklausęs Smolenskas, įžengė pro šiuos vartus, taip norėdamas stabtelti prie kiekvienos konfesijos šventovių.
Daugiau apie Zigmanto Vazos triumfą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Vokiečių gatvė
XIV a. antrojoje pusėje, teritorijoje aplink dabartinę Vokiečių g., plytėjo taip vadinamas vokiečių miestas. Manoma, jog XV a. pirmojoje pusėje vokiečių miestas išsiplėtė rotušės link, taip pamažu pradėjo formuotis Vokiečių gatvės kontūrai.
XVI a. ši gatvė tapo viena iš pagrindinių miesto komunikacinių ir komercinių arterijų. Apie tai liudija ir anksti šioje gatvėje atsiradęs mūras. Štai 1636 m. visa Vokiečių gatvė minima kaip mūrinė, dominuojama kelių aukštų pastatų bei gausiai apgyvendinta to meto Vilniaus elito. Gatvėje veikė daugybė smulkių krautuvių, vaistinių. XVI a. viduryje pusėje Vokiečių gatvėje iškilo pirmoji Vilniuje evangelikų liuteronų bažnyčia.
XIX a. dauguma ant dauguma Vokiečių g. pastatų jau buvo trijų-keturių aukštų. Gatvė ir toliau atliko prekybos centro vaidmenį, čia spietėsi tiek stambios, tiek smulkios parduotuvės. 1944 m. nemaža dalis Vokiečių gatvės namų buvo smarkiai apgriauti. Po karo buvo nuspręsta rytinės gatvės pusės namų neatstatyti. Jų vietoje išdygo nauji pastatai, neatpažįstamai pakeitę gatvės užstatymą.
Adresas: Vokiečių g.
Pylimo gatvė
Dabartinė Pylimo g. gana taikliai žymi kadaise stovėjusios pietvakarinės gynybinės sienos kontūrus. Manoma, kad gatvės pavadinimas kilo nuo čia kadaise supiltų žemių pylimų, kurie turėjo sustiprinti šios pusės sienos gynybą. Archeologiniai tyrimai rodo, jog kadaise ši teritorija, aplink dabartinę Pylimo g., buvo itin drėgna ir pelkėta vieta. Dabartinių Pylimo ir Vingrių gatvių sankirtoje buvo pagrindinė Vilniaus miesto vandenvietė – Vingrių šaltinis, nuo kurio tekėjo Kačergos upelis.
Žinoma, jog XVI a. viduryje už Rūdninkų vartų veikė galvijų turgus. Pylimo gatvės rytinėje pusėje gausu gynybinės sienos fragmentų, kurie sumaniai buvo panaudoti besiribojančių namų statyboje.
Adresas: Pylimo g.
Tilto gatvė
Tilto gatvė buvo užstatyta ganėtinai anksti. Čia, šalia miesto gynybinių įtvirtinimų, XV a. pabaigoje-XVI a. pirmojoje pusėje veikė valdovo arklidės ir patrankų liejykla. XVI a. viduryje teritorijoje, apimančioje dabartines Radvilų, Tilto, T. Vrublevskio gatves, XVI a. viduryje jau stovėjo Jurgio Radvilos (m. 1541) rūmai.
Tilto gatvė seniau buvo vadinama Katedros gatve. Joje vyko intensyvus judėjimas, kadangi ši gatvė buvo pagrindinis kelias link strategiškai svarbaus Žaliojo tilto, vedusio į svarbų Ukmergės kelią, kuriuo buvo keliaujama į Rygą.
Adresas: Tilto g.
Buvusios evangelikų reformatų kapinės
1640 m. Vladislovo Vazos (1595-1648) dekretu evangelikai-reformatai buvo iškelti už Vilniaus miesto sienos, prie dabartinės Pylimo gatvės. Čia atkelti evangelikai-reformatai pasistatė medinę bažnyčią ir įsteigė savo kapines.1682 m. medinė bažnyčia buvo sugriauta, nukentėjo ir kapinės. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Janas Sobieskis, norėdamas kompensuoti nuostolius, leido atstatyti bažnyčią.
1731 m. reformatams buvo liepta iškeldinti kapines dar toliau nuo miesto centro, tačiau Pylimo g. kapinės buvo naudojamos iki 1830 m., kuomet jos tapo perpildytos. Naujosios reformatų kapinės buvo perkeltos ant dabartinio Tauro kalno. 1835 m. pastačius iki šių dienų stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią, medinė bažnyčia buvo nugriauta. Kapinėse 1777 m. buvo pastatyta Šrėterių giminės mauzoliejus-koplyčia. Jos statybas iniciavo LDK kariuomenės pulkininkas Boguslavas Šrėteris (m. 1777). Žinoma, jog kapinėse stovėjo ir olandų kilmės Vinholdų šeimos mauzoliejus, tačiau apie jį žinoma kur kas mažiau, manoma, kad jo neliko dar XIX a. pradžioje.
Apie pirmąjį Vilniaus evangeliką Andrių Morštiną galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Katedros aikštė
Katedros aikštė susiformavo vakarinėje Žemutinės pilies pusėje, į pietus nuo Katedros. Pietinėje pusė aikštė atsiremdavo į Vilnelės senvagę ir į Šlapiuosius vartus. Katedros aikštės teritorija turėjo du šeimininkus. Vakarinė jos dalis - Katedra, senieji vyskupų rūmai, Katedros mokykla ir šalia nuomojami namai priklausė Vilniaus vyskupo jurisdikcijai. Tuo tarpu rytinė aikštės dalis buvo pilies jurisdikcijoje, kur kūrėsi pagrindinės valstybės įstaigos - valstybės iždas, Vyriausiasis tribunolas, Pilies ir žemės teismai, pilies įgula ir t.t
Pilies kiemas buvo tikras politinio, prekybinio ir visuomeninio gyvenimo epicentras. Didikai, žemesnio rango kilmingieji čia aptardavo svarbiausias aktualijas, čia sukosi kitų valstybių pasiuntiniai, šioje vietoje buvo galima išvysti ir gausios palydos lydimą valdovą. Po XVII a. viduryje įvykusių nelaimių, kurių metu buvo nusiaubta Žemutinė pilis ir aplink stovintys pastatai bei gynybiniai įtvirtinimai, aikštė pamažu tapo prekybine. Itin daug žmonių sutraukdavo garsiosios Kaziuko mugės. Politinis ir visuomeninis gyvenimas suaktyvėdavo tik vykstant Tribunolo teismų sesijoms.
XVIII a. pabaigoje aikštėje vis gausiau pradėjo dygti krautuvėlės ir kromeliai, o XIX a. pradžioje nugriovus Valdovų rūmus, aikštė patapo turgaviete. Čia rengiamos mugės sutraukdavo pirklius iš Lietuvos ir aplinkinių kraštų. 1831 m. caro administracija nusprendė Vilniaus pilių teritorijoje įrengti gynybinius įtvirtinimus. Fortifikacijos darbų metu buvo nugriauta žymi dalis iki tol išlikusių pastatų, taip pat ir didžioji dalis kromelių. Katedros aikštė tapo tuščia ir akmenimis grįsta erdve.
Miestų pagrindinės aikštės neretai tapdavo viešų egzekucijų vieta. Anot legendos, būtent Katedros aikštėje buvo sudegintas į judaizmą atsivertęs grafas Valentinas Potockis. Daugiau apie šią legendą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Vilniaus katedra
Kada šioje vietoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia - nėra aišku. Dalis archeologų ir istorikų pirmąją bažnyčią sieja su Mindaugo krikštu, kiti seniausius katedros požemiuose esančius mūrus sieja su Gedimino laiškuose minima pranciškonų bažnyčia. Neabejotina, jog Lietuvos krikšto išvakarėse, 1386 m., šioje vietoje jau stovėjo bažnyčia.
1419 m. Jogailos statyta katedra sudegė. Jos vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pastatė didesnę, halinio tipo, gotikinę katedrą. Ši katedra, pastatyta Fromborko bažnyčios pavyzdžiu, turėjo tapti Vytauto karūnacijos vieta, tačiau, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, 1430 m. Vytautas Vilniaus arkikatedroje atgulė amžinojo poilsio kaip didysis kunigaikštis.
XV-XVI a. Vilniaus Arkikatedra tapo valdovų, kunigaikščių, vyskupų, didikų amžinojo poilsio vieta. 1506 m. Vilniaus katedroje atgulė vienintelis Lenkijos ir Lietuvos valdovas - Aleksandras Jogailaitis. Vėliau čia buvo palaidotos ir Žygimanto Augusto žmonos - Elžbieta Habsburgaitė (m. 1545) ir Barbora Radvilaitė (m. 1551).
1530 m. sudegus katedrai, 1534 m. pradėjo vykti jos atstatymo darbai, kurie užtruko apie 25 metus. Atstatyta katedra turėjo renesanso architektūros bruožų. Po 1610 m. kilusio gaisro katedra buvo atstatyta baroko stiliumi, jos fasade atsirado du bokštai.
XVIII a. viduryje Katedrą restauravo Jonas Kristupas Glaubicas. 1769 m., kilus smarkiai audrai, įvyko nelaimė, nuvertusi vieną katedros bokštą, kuris krisdamas pražudė 6 kunigus. 1781 m. galutinį Katedros atstatymo projektą parengė Laurynas Gucevičius, 1783 m. prasidėję rekonstravimo darbai buvo baigti tik 1801 m., po kurių Katedra įgavo dabartinę harmoningą ir simetriškų formų išvaizdą.
Daugiau apie Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos projektą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Šventaragio g. 1
Vilniaus universitetas
Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. Vyskupas tikėjosi, jog Jėzuitų ordinas padės kovoti su sparčiai plintančiomis reformacijos idėjomis. Savo misiją jėzuitai pradėjo įgyvendinti nieko nelaukdami - jau po metų, 1570 m. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką. 1579 m. Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegiją. Tais pačiais metais Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinusią kolegijos tapsmą universitetu.
Pirmuoju Vilniaus universiteto rektoriumi tapo Petras Skarga. Iš pradžių universitete veikė Filosofijos ir Teologijos fakultetai, buvo gauta teisė suteikti teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos mokslų laipsnius. 1641 m. buvo įsteigti Teisės ir Medicinos fakultetai. XVIII a. ypač suklestėjo gamtos mokslai. 1753 m. įkurta universiteto observatorija (viena iš pirmųjų visoje Europoje), o 1781 m. įkurtas botanikos sodas.
1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitetas pateko Edukacinės komisijos žinion. LDK patapus Rusijos imperijos dalimi, universitetas buvo pavadintas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o nuo 1803 m. jam suteiktas "imperatoriškojo" universiteto titulas. Dėl aktyvaus profesūros ir studentijos įsitraukimo 1830-1831 m., 1832 m. universitetas buvo uždarytas, o savo duris atvėrė tik 1919 m.
Kaip Vilniaus universitete vykdavo viešieji egzaminai galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Universiteto g. 3
Vilniaus rotušė
Miesto rotušė - tai svarbiausias savivaldaus miesto politinio, juridinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo centras. 1387 m. Jogailos privilegija Vilniui buvo suteiktos savivaldos teisės, 1432 m. jas dar labiau praplėtė Žygimantas Kęstutaitis.
Seniausia Vilniaus rotušė minima dar 1432 m. Ji stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar, apie ką liudija išlikę gotikiniai rūsiai. Gotikinė rotušė buvo pailgas dviejų aukštų pastatas, iš vakarinės pusės turėjęs vieno aukšto priestatą. Nuo XV a. vidurio šalia rotušės stovėjo gotikinis bokštas, kuris, kaip ir rotušė, švenčių dienomis buvo iliuminuojamas, o iki vėlyvos nakties grodavo muzikantai.
1603 m. Vilniaus rotušė buvo rekonstruota. Ją sudarė keletas pastatų, formavusių uždarą kiemą. 1662 m. rotušės bokšte įrengtas laikrodis ir varpas. Dabartinę klasicistinę išvaizdą rotušė įgavo po 1788-1799 m. vykusios rekonstrukcijos, kuriai vadovavo Laurynas Gucevičius. L. Gucevičius pateikė tris rotušės rekonstrukcijos projektus, iš kurių buvo išsirinktas kukliausių formų projektas.
1749 m. rotušę, ir jos bokštą nuniokojo didelis gaisras. Praėjus vos dešimčiai dienų Vilniaus magistratas sudarė sutartį su architektu Jonu Kristupu Glaubicu (apie 1715–1767), kuris turėjo atstatyti bokštą. 1780 m. rugpjūtį, kilus gaisrui Vokiečių gatvėje, jis vėl vos nesudegė. Nepaisant sėkmingos baigties - bokšto dienos buvo suskaičiuotos. 1781 m. bokšto gelbėjimo operacijos ėmėsi L. Gucevičius.
Plačiau apie bokšto gelbėjimo operaciją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 31
Gedimino pilies bokštas
Istorikų ir archeologų nuomone, medinė pilis ant Pilies kalno buvo pastatyta dar XIII a. aštuntame dešimtmetyje. Kada Aukštutinė pilis tapo mūrine - egzistuoja keletą nuomonių. Dalis specialistų sako, jog mūras ant pilies kalno atsirado dar XIV a. pirmojoje pusėje, kiti mūro atsiradimą datuoja XIV a. pabaiga arba XV a. pradžia. Neabejotina, jog po 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojusio gaisro, Vytauto Didžiojo atstatyta Aukštutinė pilis jau visa buvo iš mūro.
Aukštutinės pilies priežiūra rūpinosi specialus pareigūnas – pilininkas. Iki XV a. pabaigos pagrindinė didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Aukštutinėje pilyje. Nuo to laiko aukštutinės pilies reikšmė menko. XVI a. čia buvo įrengtas kalėjimas. Panašu, jog XVII a. vidurio Aukštutine pilim dar buvo rūpinamasi, tačiau po maskvėnų okupacijos pilies būklė smarkiai blogėjo. XVIII a. pabaigoje Aukštutinė pilis jau buvo smarkiai apgriuvusi, tačiau tuo metu dar stovėjo pietinis pilies bokštas. XIX a. pradžioje ant pilies kalno stovėjo jau tik taip vadinamas Gedimino bokštas bei rezidencijos griuvėsiai.
Apie kunigaikščio Gedimino pamokas užsienio pasiuntiniams galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyno katedra
Šv. Dvasios ortodoksų cerkvė ir vienuolynas buvo įkurti Vilniaus stačiatikių brolijos iniciatyva. XVI a. reformacijos ir kontrreformacijos srovės paveikė ir stačiatikių padėtį, o 1596 m. įvykusi Brastos unija privertė stačiatikius atrasti naujas intelektualinės veiklos formas, kuriomis būtų ginami jų interesai. 1589 m., galutinai patvirtinus Vilniaus stačiatikių brolijos įstatus, brolija pradėjo rūpintis stačiatikių švietimu ir sielovada. Netrukus buvo įkurta mokykla ir spaustuvė, o 1596 m. brolijos nariai pradėjo rūpintis naujos stačiatikių bažnyčios statybomis.
Medinė Šv. Dvasios cerkvė buvo pastatyta 1597 m. Po kelerių metu prie cerkvės buvo pastatyta mūrinė varpinė, o 1604 m. buvo pradėta rūpintis mūrinės cerkvės statybomis. Jos statybos prasidėjo 1633 m., kuomet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė privilegiją. Barokinių formų ir stačiatikių bažnyčioms nebūdingu lotyniško kryžiaus plano cerkvė buvo baigta 1638 m. 1749 m. gaisro metu cerkvė sudegė. Jos rekonstravimo darbus vykdė Jonas Kristupas Glaubicas (1700-1767). Darbai truko iki 1753 m., kurių metu cerkvės interjeras buvo praturtintas baroko ornamentų reljefais ir puošniu ikonostasu. Šv. Dvasios vienuolynas pradėjo veikti XVII a. antrojo dešimtmečio pradžioje. Vienuolyną sudaro trys atskiri korpusai.
Šioje cerkvėje laikomi pirmųjų Vilniaus krikščionių kankinių - Jono, Antano ir Eustachijaus palaikai. XIX a. pradžioje kankinių relikvijos – nesunykę ir savaime mumifikavęsi kūnai – buvo rasti Šventosios Dvasios cerkvės rūsyje.
Plačiau apie tris Vilniaus kankinius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Aušros Vartų g. 10
Šv. Jonų bažnyčia
Šv. Jonų bažnyčia viena seniausių katalikų bažnyčių Vilniuje. Manoma, jog bažnyčios statybos prasidėjo dar 1386 m., jas iniciavo tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Jogaila, o jos statybos truko net 40 metų.
1571 m. Šv. Jonų bažnyčia buvo perduota prieš keletą metų atvykusiems ir jau kolegiją įkūrusiems jėzuitams. 1579 m. įsteigus Vilniaus universitetą, Šv. Jonų bažnyčia buvo įtraukta į studijų procesą: čia vykdavo karšti studentų disputai, rengiamai studentų vaidinimai, vykdavo tezių gynimo ir diplomų įteikimo šventės. Kartais į Šv. Jonų bažnyčią užsukdavo ir Abiejų Tautų Respublikos karaliai.
Bažnyčioje galima rasti skirtingų architektūros stilių (gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo) elementų. XVI a. bažnyčia didžia dalimi buvo perstatyta renesanso stiliumi. XVII a. pradžioje šalia bažnyčios iškilo aukščiausias senamiesčio statinys - bažnyčios varpinė, bažnyčioje buvo įrengtos naujos koplyčios. 1737 m. ir 1749 m. gaisrų nusiaubusių Šv. Jonų bažnyčią, buvo imtasi jos atstatymo darbų. Jonui Kristupui Glaubicui yra priskiriamas įmantrus banguojančių vėlyvojo baroko formų pagrindinis fasadas.
Kaip Šv. Jonų bažnyčioje vykdavo tezių gynimas galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Šv. Jono g. 13
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus universiteto biblioteka - tai vienas iš seniausių visuomeninių miesto pastatų iki šių dienų nepakeitusio savo paskirties. Biblioteką 1570 m. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo universiteto biblioteka.
Ankstyvieji Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai sietini su Lietuvos valdovų knygų kolekcijomis. Tikriausiai jos pradėtos kaupti dar viduramžiais, bet užtikrintai galime kalbėti tik apie Zigmanto I Senojo knygas. Kelios iš jų iki šiol saugomos universiteto bibliotekoje. Zigmantas II Augustas gerokai praplėtė tėvo kolekciją. Jo agentai supirkinėjo knygas įvairiuose Europos miestuose, įskaitant ir vėliau knygų prekyba išgarsėjusį Frankfurtą. Universiteto bibliotekos augimą skatino dvasiškių ar universiteto auklėtinių dovanos.
Senoji universiteto biblioteka tikriausiai saugota dabartinėje Smuglevičiaus salėje. Ji anuomet buvo gal ne tokia puošni, bet pakankamai reprezentatyvi. Į dabartinės Centrinės bibliotekos bendrosios skaityklos patalpas biblioteka persikėlė tik XVIII amžiuje. Tuomet knygoms prireikė beveik šimto spintų. Šalia veikė skaitykla: prie kiekvieno lango – stalas su pultu ir taburete.
Artimiau su Vilniaus universiteto biblioteka ir joje saugomų knygų istorija galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Universiteto g. 3
Aušros vartai
Medininkų arba Aušros vartai, kuriuose dabar yra Gailestingumo Motinos koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. kaip Medininkų vartai. Aštriųjų vartų (lot. Porta Acialis; lenk. Ostra brama) pirmąsyk pavartotas 1594 m. Kai kas jį sieja su Ašmenos miesto vardu, kitakalbių žmonių suprastu pažodžiui (lot. acies – ašmenys) ir išverstu į lotynų bei lenkų kalbas. Nuo kada ir kodėl jie lietuviškai pradėti vadinti Aušros vartais – taip pat iki galo nėra aišku. Pirmieji XVI a. pradžioje pastatyti vartai buvo gotikinio stiliaus, turėjo smailias angas ir siauras į viršų kylančias nišas. XVI a. pabaigoje ir vėliau vykusių rekonstrukcijų metu Aušros vartai įgavo dabartinę išvaizdą ir formas.
1621-1626 m. šalia vartų pradėjo kurtis basieji karmelitai. Pirmiausia šalia vartų atsirado karmelitų vienuolynas, kiek vėliau ir Šv. Teresės bažnyčia. 1671 m. prie vartų buvo pastatyta koplyčia, kuri XVIII-XIX a. pirmoje pusėje vykusių rekonstrukcijų metu įgavo dabartinę išvaizdą.
XVII a. pabaigoje pusėje Aušros vartai pradėjo tapti kulto objektu ir dėl koplyčioje saugojamo, stebuklais garsėjusio Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo. Tiesa, iki koplyčios pastatymo, Švč. Mergelės Marijos paveikslas kabėjo vidinėje vartų pusėje, tuo tarpu atvykstančius į miestą pasitikdavo Viešpaties Jėzaus Išganytojo paveikslas.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Petro Skargos kiemas
Didysis universiteto kiemas susiformavo dar jėzuitų valdymo laikais. Šiaurinė kiemo dalis yra seniausia universiteto mūrų dalis. XVI a. antrojoje pusėje šis kiemas buvo vadinamas Akademijos kiemu, vėliau - pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos vardu. Patį kiemą sudaro skirtingo laikotarpio pastatai, kurie XVII-XVIII a. įgavo vieningos barokinės architektūros bruožus. 1610 m. pastačius varpinę galutinai susiformavo Didysis universiteto kiemas.
Kiemo galerijose yra įamžinti universiteto steigėjai, mecenatai, žymiausi mokslo žmonės bei valdovų portretus. Tarp jų - paskutiniojo ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798), karaliaus Žygimanto Vazos (1566–1632), karaliaus Augusto III Saksoniečio (1696–1763) portretai.
Plačiau apie pirmąjį Vilniaus universiteto rektorių Petrą Skargą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Universiteto g. 5
Miesto sargybinio skulptūra
Nakties istorija kitokia nei dienos. Įvairiose visuomenėse tamsos bijomasi kaip nežinios, piktų jėgų ir velnio stichijos. Kita vertus, į naktį iki šiol žvelgiama kaip į dieviškosios misterijos simbolį ir poetinio įkvėpimo šaltinį.
Nepaisant to naktimis aktyviai darbavosi tam tikrų profesijų atstovai: naktiniai sargybiniai, gatvių valytojai, virėjai ir kepėjai, prostitutės, smuklininkai, vienuoliai, budeliai, vagys. O jaunimui naktis buvo ir tebėra linksmybių ir naujų draugysčių metas.
Naktimis nemiegojo miesto sargybą ėję asmenys. Vilniaus miestas turėjo samdomą sargybą, tačiau naktinis sargavimas formaliai buvo visų miesto piliečių – amatininkų ir pirklių, tiksliau cechų ir brolijų pareiga. Nuolat buvo diskutuojama dėl žydų sargavimo. Būdavo saugomi miesto vartai, patruliuojama gatvėse. Sargybinių darbas buvo pavojingas – jie susidurdavo su nusikaltėliais ar mušeikomis, kurie neretai būdavo smarkiai apgirtę, o bajorai dar ir ginkluoti šaunamaisiais ar šaltaisiais ginklais. Žinome, kad atlikdami savo pareigas miesto sargybiniai žūdavo ar patirdavo sužalojimų.
Plačiau apie naktinio Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Trakų g. 1
Žibitininko skulptūra
Miesto sauga XVI a. pastačius sienas ir vartus buvo užtikrinama po saulės nusileidimo juos uždarant ir saulei patekėjus atidarant. Savo saugumu ir turtu pirmiausia turėjo pasirūpinti patys gyventojai. Naktį buvo draudžiama būti ne namuose, o dėl svarbių priežasčių juos palikti turėjęs asmuo turėjo neštis žibintą. Kitaip naktinėtojas galėjo būti areštuotas ir uždarytas į kalėjimą.
Didžiausiuose Vakarų Europos miestuose gatvės apšviesti stacionariais žibintais pradėtos XVII a. vid. (1667 m. Paryžiuje, vėliau Amsterdame, Londone, Leipcige ir kt.). ATR sostinėje Varšuvoje apšvietimą ant namų ir medinių stulpų aliejinėmis lempomis ar žvakėmis bandyta diegti 1775 m.ir vėlesniais įsakais, bet jie nebuvo labai rezultatyvūs. Gatvės joje buvo apšviestos tik 1818 m. Vilniuje dujiniai gatvių žibintai Vilniuje atsirado 1824 m.
Išimtis buvo tik karališkieji Žemutinės pilies rūmai, prie kurių XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje stovėjo keli stacionarūs žibintai. Tai turėjo būti bokštinio tipo statinys su rūsiu. XVII a. pr. žibintai stovėjo prie Vilnios upės – kad ji neplautų pilies žibintų, pilininkui buvo nurodyta pastatyti užtvanką (nuo tilto per Vilnią iki Neries). Ne veltui XVI a. pradžios šaltiniuose pasitaiko lietuviškas žibintininko terminas. Pasak tyrėjų, toks rūmų pareigūnas, žibintų prižiūrėtojas, kūrikas (iš žibintojas: žibinti).
Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Šv. Jono g. 8
Buvusi Pranciškonų bažnyčios varpinė
Šalia seniausio Vilniaus vienuolyno gotikinė varpinė buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Varpinė buvo nugriauta 1872 m. Nugriovimo priežastys kelios: politinė ir urbanistinė. Politinė buvo susijusi su Pranciškonų aktyviu dalyvavimu 1863-1864 m. sukilime. Tačiau svarbiausia buvo urbanistinė šio klausimo pusė. Varpinė aklinai uždarė Pranciškonų g. ir trukdė laisvesniam judėjimui Vilniaus centre.
Daugiau apie sostinėje įsikūrusius pranciškonus konventualus galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Pranciškonų g. 1a
Buvęs kartuvių kalnelis
Miesto kartuvės, dar vadintos „Iustitia” – teisingumu, stovėjo Rūdninkų priemiestyje. Taip buvo ir kituose miestuose, kur kartuvės būdavo įrengiamos už miesto. Dar XIX a. pradžioje ši vietovė vadinta “Kartuvių” ar “Pranciškonų” kalnu. Žemė priklausė vienuolynui, todėl miestas jam už galimybę toje vietoje laikyti kartuves ir karti nusikaltėlius mokėjo mokesčius. 1672 m. minimos kartuvės – Iustitia, ant kalno, už kurio nuo senų laikų naudojimą pranciškonams vienuoliams sumokėtas 5 auksinų metinis mokestis.
Atskirais atvejais kartuvės būdavo pastatomos ir rotušės aikštėje. Taip buvo padaryta 1686 m. paties Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos nurodymu. Jose buvo pakarti trys nusikaltėliai, kurių kūnai buvo išvežti už miesto ir užkasti lauke.
Daugiau apie teisingumo vykdymą senajame Vilniuje sužinokite paspaudę šią nuorodą.
Adresas: V. Šopeno g.
Gėdos stulpas Vilniuje Rotušės aikštėje
Kai senajame Vilniuje reikėdavo įvykdyti viešą mirties bausmę, Rotušės aikštėje iš rąstų ir lentų būdavo sukalama medinė pakyla, vadinama teatru. Čia galo sulaukdavo įvairiausio plauko teisės pažeidėjai – nuo burtininkų ir žudikų iki vagių ir pinigų klastotojų.
Švelniausios bausmės būdavo vykdomos prie gėdos stulpo, dar vadinto pilotu. Jis irgi stovėjo Rotušės aikštėje, buvo medinis, su geležiniais kabliais. Prirakintą žmogų plakdavo rykštėmis arba peiliu nupjaudavo ausį. Tokios bausmės būdavo taikomos už smulkias vagystes, muštynes ir kitus menkus nusižengimus. Kartais bausmė apsiribodavo prirakinimu prie stulpo valandai ar dviem. Kartais teismas skirdavo penkis šimtus ir net tūkstantį rykščių. Tokia bausmė į aną pasaulį nusiųsdavo net tvirčiausius vyrus.
Rimtesni nusikaltėliai kopėčiomis ropšdavosi į bausmių teatro sceną. Ten jie dažniausiai būdavo nukirsdinami arba ketvirčiuojami. Kūnus budelio parankiniai išveždavo už miesto sienos, o ten kas nors (pavyzdžiui, neturtingi valstiečiai) juos užkasdavo. Už šias paslaugas būdavo sumokama iš miesto iždo. Kartais ketvirčiuotos kūno dalys būdavo pamaunamos ant kuolų ties pagrindiniais keliais arba tiesiog paliekamos užmiesčio laukuose.
Daugiau apie Vilniaus bausmių teatrą ir garsiausias viešąsias egzekucijas galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Rotušės a.
Evangelikų reformatų bažnyčios vieta
Ganėtinai anksti – XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekusi Vakarų Europoje užgimusi reformacijos banga atnešė didelių ir ne visuomet teigiamų pokyčių.LDK nuo pat reformacijos pradžios skirtingų konfesijų atstovai kovojo tarpusavyje, būta rimtų susidūrimų. Jie to meto šaltiniuose vadinami „tumultais“, „turbacijomis“ ir kitaip.
1599 m. Velykos Vilniuje buvo paženklintos krauju. 1579 m. Vilniaus evangelikai reformatai šiaurrytinėje miesto dalyje (dab. A. Volano g.), netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, įsteigė savo maldos namus. Protestantai per Velykas Vilniaus Šv. Stanislovo bažnyčioje uždarė mišias ten aukojusį Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį ir daug kitų katalikų. Kilo sąmyšis, peraugęs į muštynes. Į neramumus įsitraukė vilniečiai. Buvo užpulta evangelikų reformatų bažnyčia, ją bandyta sudeginti. Per riaušes neišvengta aukų: žuvo mažiausiai vienas protestantas, daug žmonių sužeista, vienam studentui peršauta koja.
Šioje vietoje evangelikų reformatų bažnyčia veikė iki 1639 m. Nuo 1640 m. jų bažnyčia buvo iškelta už miesto sienos, dabartinėje Pylimo g.
Plačiau apie 1599 m. kilusį tumultą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: A. Volano g. 2
Kromų vieta Rotušės aikštėje
Prekyba – neatsiejamas miesto atributas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius tik patvirtina šią taisyklę. Miestas iki XVI a. pabaigos buvo vienas svarbiausių tranzitinės prekybos centrų Rytų Europoje, o Vilniaus pirkliai ilgą laiką buvo įtakingi miesto piliečiai.
Prieš tris ar keturis šimtus metų prekybinis Vilniaus centras buvo Rotušės aikštė. Jos viduryje stovėjo dvi eilės krautuvių, išilgai stovėjo vadinamieji „senieji ambarai“, o kitame šone – „naujasis ambaras“. Be to, nemažai įvairaus tipo krautuvėlių buvo Didžiojoje, Vokiečių ir Stiklių gatvėse.
Reikia pasakyti, kad solidžiausi Vilniaus pirkliai buvo vyrai – tai taisyklė be jokių išimčių. Tačiau smulkiojoje Vilniaus prekyboje moterys dominavo: prekiavo nedidelėse krautuvėlėse (nuosavose arba nuomotose), stovėjo už prekystalių Rotušės aikštėje ir kitose Vilniaus prekyvietėse. Drobe ir įvairiomis smulkmenomis prekiavusios moterys 1662 m. mokėjo už 53 prekybos vietas – vadinamuosius „kromelius“ – ties rotuše. Aikštėje prie rotušės moterys prekiavo raugintais kopūstais, aliejumi, šviežia ir rūkyta žuvimi, įvairiomis smulkiomis prekėmis, audeklais, duona, pyragais, šviežiomis daržovėmis, sūriais, vištomis, žąsimis ir kitais paukščiais.
Daugiau apie Vilniaus prekybininkes galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Rotušės a.
Vilniaus universiteto observatorija
Haec domus Uraniae est:
Curae procul este profanae!
Temnitur hic humilis telus:
Hinc itur ad astra.
Išties, iš čia žmogaus žvilgsnis kilo link žvaigždžių. Vilniaus universiteto observatorija buvo įkurta dar 1753 m. Tuomet ji buvo pirmoji observatorija visoje Abiejų Tautų Respublikoje ir net Europoje. Jos įkūrimu rūpinosi jėzuitas, astronomas, matematikas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras Tomas Žebrauskas (1714-1758).
Observatorijos aukso amžius siejamas su Vilniaus universiteto rektoriais - Martynu Počobutu (1728-1810) ir Janu Sniadeckiu (1756-1830). Martyno Počobuto rūpesčiu 1782-1788 m., pagal architekto Martyno Knakfuso projektą, buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Martyno Počobuto ir Jano Sniadeckio direktoriavimo metu daugiausiai buvo vykdomi mažųjų planetų, kometų, okultacijų stebėjimai ir geografinių koordinačių matavimai.
Martyno Počobuto naujai sudėliotas žvaigždynas 1777 m. buvo pavadintas Taureau Royal de Poniatowski - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei. Naujasis žvaigždynas buvo įtrauktas į XVIII a. pabaigos ir XIX a. dangaus žemėlapius.
Vilniaus universiteto profesoriai XVIII a. antrojoje pusėje pasižymėjo didžiuliu novatoriškumu. Apie Vilniaus universitete vykusius eksperimentus su elektra ir bandymus ją pritaikyti gydymui galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Universiteto g. 3
Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs Bazilijonų vienuolynas
Švč. Trejybės bažnyčia ir Bazilijonų vienuolynas įsikūrė ant kalno, garsėjusio kaip trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių - Jono, Antano ir Eustachijaus - kankinimo vieta. Legenda pasakoja, jog 1347 m. nukankintų trijų krikščionių atminimui Algirdo žmona Julijona šiame kalne pastatydinusi medinę Švč. Trejybės cerkvę. Šiandien tebestovinti mūrinė šventovė siejama su 1514 m. Vilniaus kašteliono ir LDK etmono, uolaus stačiatikio Konstantino Ostrogiškio fundacija. Būtent Ostrogiškio laikais buvo pradėtas formuoti vienuolyno ir bažnyčios ansamblis.
Po 1596 m. Bresto unijos 1607 m. į šią vietą atsikėlė unitų archimandrito Velamino Rutskio reformuoti bazilijonai, 1610 m. čia prisiglaudė ir bazilijonės. Vilniaus bazilijonų vienuolynas tapo unitų bažnyčios ir 1617 m. įkurtos bazilijonų Švč. Trejybės provincijos centru.
Po 1760 m. gaisro, vadovaujant architektui Jonui Kristupui Glaubicui, šventovė pailginta, pastatyti vakarų ir rytų fasadų kampuose bokšteliai. Tuo pat metu iškilo ir iki šių dienų išlikę Bazilijonų vartai. Bazilijonai iš savo namų buvo išvaryti 1821 m., o jų šventovėje įsikūrė stačiatikiai.
Daugiau apie pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Aušros vartų g. 7b
Lopacinskių-Sulistrovskių rūmai
XVI a. viduryje dabartinėje rūmų vietoje jau stovėjo mūrinis pastatas. XVIII a. viduryje šioje vietoje stovėję rūmai buvo 2 aukštų, šalia jų stovėjo ūkinės paskirties statiniai. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo po Martyno Knakfuso suprojektuotos rekonstrukcijos, kurią inicijavo 1782-1854 m. rūmus valdžiusi Sulistrovskių giminė. XIX a. pabaigoje pastatas perėjo Lopacinskių nuosavybėn.
Adresas: Skapo g. 4
Lopacinskių-Olizarų rūmai
XVII a. pirmoje pusėje šioje vietoje stovėjo mažas mūrinis namas, kuris iki XVIII a. vidurio gerokai buvo išplėstas. XVIII a. pradžioje pastatas jau vadinamas Zienovičiaus rūmais.
1762 m. rūmus įsigijo Mstislavlio seniūnas Mikalojus Tadas Lopacinskis (1715-1778). Valdant Lopacinskiams rūmai buvo perstatyti pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. 1801 m. Jonas Nikodemas Lopacinskis (1747–1810) rūmus pardavė Kosakovskiams. Vėliau rūmus valdė Olizarų ir Zavadskių giminės.
Adresas: Bernardinų g. 8
Gureckių rūmai
XVII-XVIII a. sandūroje rūmai buvo išplėtoti iš šioje vietoje stovėjusio gotikinio pastato. 1775-1790 m. rūmai priklausė Gardino regentui Valentinui Gureckiui. Būtent jo iniciatyva buvo pastatytas pietinis rūmų korpusas, suformavęs uždarą kiemą. XVIII a. pabaigoje vykusių rekonstrukcijų metu, Dominikonų g. pastato fasadas įgavo klasicistinius bruožus, visiems rūmų korpusams buvo užstatytas trečias aukštas.
Adresas: Dominikonų g. 15
Zavišų rūmai
Klasicistinio fasado Zavišų rūmai nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio priklausė Zavišų giminei. Iki 1747 metų, į Dominikonų gatvę atgręžtą rūmų dalį, valdė Zavišų giminė, kuomet Naugardo vaivados Mikalojaus Faustino Radvilos (1688-1746) žmona Barbora Zavišaitė-Radvilienė (1690-1762), vėliau, po savo vyro mirties, pardavė jį Trakų vaivadijos iždininkui Turčinskiui.
Antrasis rūmų korpusas buvo atgręžtas į Stiklių gatvę. Manoma, kad jis buvo pastatytas XVII a. viduryje. 1748 m. ši pastato dalis itin nukentėjo kilus gaisrui, žinoma, jog šią dalį įsigijo Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zienkovičius (1670-1762), jam mirus ją paveldėjo jo brolis Andrius.
Panašią į dabartinę išvaizdą pastatas įgijo XVIII a. pabaigoje. Dominikonų g. fasadas įgavo klasicistinius bruožus, buvo užstatytas kiemas, atstatytas sudegęs rūmų korpusas. XIX a. antrojoje pusėje iškilo trečiasis pastato aukštas.
Adresas: Dominikonų g. 13
Pociejų rūmai
Dabartinėje Pociejų rūmų vietoje XVI a. stovėjo du atskiri namai, kurie XVII a. pradžioje buvo apjungti vieno savininko. 1612 m. šį namą pardavė Eustachijus Valavičius auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Žinoma, jog XVII a. antrojoje pusėje šis namas priklausė Vainų giminei, o amžiaus pabaigoje buvo pradėti vadinti rūmais.
XVIII a. pradžioje rūmus paveldėjo Teresė Vainaitė-Bžostovskienė, kuri, anksti tapusi našle, 1720 m. ištekėjo už Trakų vaivados Aleksandro Pociejaus (1698-1770). XVIII a. rūmai keletą kartų buvo rekonstruoti ir praplėsti. XIX a. pastatas perėjo į Umianovskių giminės rankas.
Adresas: Dominikonų g. 11
Bžostovskių rūmai
XVI a. sklypas, kuriame yra rūmai, priklausė vyskupo jurizdikai. 1595 m. vyskupas Benediktas Vaina (1566-1615) suteikė teisę Jonui Dzienickiui statyti šioje vietoje, šalia alumnato, namą. Pietinėje Dzienickio namo pusėje 1640 m. jau stovėjo mūrinis namas. Abu šiuos namus nusipirko Kiprijonas Povilas Bžostovskis (1612-1688), kuriuos jis sujungė į vieną. 1760 m.jie atiteko kunigui, Paulavos respublikos įkūrėjui Povilui Ksaverui Bžostovskiui (1739-1827). Jo iniciatyva 1761 m. rūmai buvo rekonstruoti pagal Martyno Knakfuso projektą.
1772 m. Bžostovskiai pardavė rūmus, iš pradžių juos nusipirko Žemaitijos pakamaris Jokūbas Ignotas Nagurskis (1734 - 1799). 1802 m., po Nagurskio mirties, rūmai buvo parduoti Oginskiams.
Adresas: Domininkonų g. 18/2
Tiškevičių rūmai
Žinoma, jog šioje vietoje, vidinėje miestą juosiančios sienos pusėje, XVII a. stovėjo amatininkų namai. 1716 m. čia stovėjusį namą įsigijo Jonas Pensas, tiesa, pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog namas - visiškai sugriuvęs, tad naujasis savininkas jį privalėjo atstatyti.
Dabartinis rūmų pastatas jau stovėjo 1737 m., jie priklausė Tiškevičių giminei. Nuo 1761 m. rūmų savininkais tapo Karpių giminė, kurių iniciatyva 1783 m. Laurynas Gucevičius rūmus perstatė. 1840 m., remontuojant rūmus, buvo pastatytas balkonas, kurį laikė du atlantai. Juos suprojektavo architektas Nikolajus Čiaginas. Dėl Jono Tiškevičiaus dalyvavimo 1863 m. sukilime rūmai buvo sekvestuoti.
Adresas: Trakų g. 1
Bastėja
XVII a. pradžioje gynybinę Vilniaus sistemą papildė bastėja, kuri neabejotinai sustiprino Vilniaus gynybinius pajėgumus. XV-XVI a. sparčiai tobulėjant artilerijai aukšti bokštai pradėjo prarasti savo galią, o jų vietą užėmė bastėjos, kurios galėjo "prabilti" gausia patrankų ugnimi. Bastėjos kompleksą sudaro trys dariniai: antžeminis bokštas, koridorius-tunelis ir požeminės patrankų patalpos.
Vilniaus bastėja itin nukentėjo 1655-1661 m. karo su Rusija metu. Vėliau, nors ir buvo atstatyta, ji pamažu tapo apleista, kol XVIII a. pabaigoje patapo Vilniaus šiukšlynu, o jos mūrai ir grioviai buvo palaidoti po storu žemių sluoksniu.
Adresas: Bokšto g. 20
Bernardinų vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Bernardinų vartų bokštas stovėjo ties tiltu į Užupį, į pietus nuo Šv. Onos bažnyčios. Miesto gynybinėje sistemoje šie vartai nevaidino didžiulio vaidmens, šalia esanti įtvirtinta Bernardinų bažnyčia ir šalia stūksančių kalvų tekanti Vilnelė pakankamai neblogai apsaugojo šią miesto dalį nuo užpuolikų. Vartai labiau atliko reprezentacinį vaidmenį, gausiai išpuošti voliutomis ir piliastrais, jie pasitiko keliautojus iš Užupio pusės atvykstančius keliautojus.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Maironio g. 11
Išganytojo (Spaso) vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Išganytojo (Spaso) vartai buvo minimi dar 1503 m. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje. Tiesa, tiksli jų pastatymo data nėra žinoma, kaip ir jų išvaizda. Teigiama, jog po 1624 m. vartų atstatymo jie buvo didingi ir puošnūs. Išganytojo vartai nugriauti 1801 m.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Maironio g. 15
Subačiaus vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Manoma, jog Subačiaus vartai buvo pastatyti XVI a. pradžioje. Subačiaus vartai buvo keturių aukštų, kiek išsikišę iš už miesto sienos, todėl priešą buvo galima atakuoti ir jam esant išilgai gynybinės sienos. Subačiaus vartų bokštas buvo pritaikytas ne tik gynybai, jame buvo ir apšildomų patalpų, tinkamų gyventi. Žinoma, jog XVII a. pabaigoje čia gyveno miesto budelis, o XVIII a. čia buvo įrengtas ir miesto kalėjimas. 1801 m. Subačiaus vartų bokštas buvo nugriautas.
Daugiau apie Vilniaus budelį galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Rūdninkų vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Mūriniai Rūdninkų vartai pastatyti apie 1522 m. Pirmą kartą paminėti XVI a. viduryje. Už Rūdninkų vartų driekėsi pagrindinis kelias į Gardiną bei tolyn į Lenkiją. Rūdninkų vartai buvo itin gerai pritaikyti gynybai. Jie susidarė iš vartų ir priešvarčių. Priešvarčiai atliko „gynybinio maišo“ funkciją, smarkiai išsikišęs dviejų aukštų korpusas turėjo šaudymo angas, per kurias buvo galima šaudyti į priešą. Rūdninkų vartai nugriauti 1800 m.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Pylimo g. 46
Trakų vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Trakų vartai minimi jau 1503 m. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje. XVIII a. antrojoje pusėje vartų bokštas buvo dviejų aukštų, barokinių formų. Žinoma, jog iš miesto pusės, virš vartų, kabojo Marijos paveikslas, kuris, 1803 m. nugriovus vartus, buvo perkeltas į Pranciškonų bažnyčią.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Trakų g. 2
Vilijos vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Vilijos (arba Vilniaus) vartus buvo nurodyta įrengti dar 1503 m. privilegijoje, tačiau jie pirmą kartą paminėti XVI a. viduryje. Jie stovėjo dabartinių Benediktinų ir Vilniaus gatvių sankirtoje. Vartai buvo su nuleidžiamomis grotomis, turėjo šaudymo angas. Pagrindinė vartų puošmena buvo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kuris 1802 m., nugriovus vartus, perkeltas į Subačiaus g. vaikų namų koplyčią.
Nakties metu visi miesto vartai buvo uždaromi, taip siekiant apsaugoti Vilniaus miestiečius nuo už vartų tykančių pavojų. Nepaisant to, nakties metu pavojų netrūko ir pačiame Vilniuje. Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Vilniaus g. 37
Totorių vartai
XVI a. pradžioje, vis dažnėjant totorių antpuoliams ir vis blogėjant santykiams su Maskvos kunigaikštyste, 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilniaus miestiečiams pradėti statyti miestą apjuosiančią sieną. Miesto sienos statybos buvo baigtos 1522 m. Iš pradžių buvo nurodyta įrengti penkerius vartus, tačiau XVII a. viduryje jų jau buvo dešimt.
Kaip atrodė Totorių vartai - nėra žinoma. Juozas Kamarauskas nutapė praėjus daugiau nei 90 metų nuo šių vartų sugriovimo. Manoma, jog jie buvo pastatyti XVI a. pabaigoje. Vartų bokštas buvo trijų aukštų, šalia jo tekėjo sraunus Kačergos upelis. Panašu, jog vartų bokštas buvo erdvus - 1794 m. vykusios sukilimo metu antrame ir trečiame aukšte buvo apgyvendinti 84 kareiviai. Vartai buvo nugriauti 1803 m.
Kodėl šie vartai buvo vadinami Totorių vartais galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Totorių g. 23
Kotrynos Gibelytės namas
Vilniuje, Pilies gatvėje, gyveno du jaunuoliai – Kornelijus ir Kotryna. Kažin kurią dieną Kornelijus ir Kotryna krito vienas kitam į akį, tačiau romantiška idilė truko neilgai ir porelei teko sudėtingų išbandymų. Kornelijus II Vinholdas, gimęs 1600 m., buvo turtingo ir įtakingo pirklio Kornelijaus I Vinholdo sūnus. Jo tėvas į Vilnių persikėlė iš Nyderlandų. Kotrynos Gibelytės tėvas irgi buvo garbus žmogus – Vilniaus burmistras, kilęs iš vokiškų žemių.
Vinholdai rūpinosi sūnaus išsilavinimu, todėl jį, baigusį pradinę Vilniaus kalvinistų mokyklą, išsiuntė į užsienį. Kornelijus nepamiršo Kotrynos. Jis bus parašęs jai visą pluoštelį laiškų, bet mūsų dienas pasiekė tik du jo laiškai į Vilnių savo pusbroliui, kuriuose jis siuntė linkėjimus savo mylimai Kotrynai.
Praėjus 6 metams nuo paskutinio judviejų pasimatymo, 1621-ųjų pavasarį, iki Paryžiaus atsirito iš Vilniaus sklindančio pavojaus aidas. Kornelijaus pusbrolis informavo, jog Gibelio duktė jau pusiau sužadėta su ponu Simonu Engelbrechtu. Kornelijus suskubo grįžti į Vilnių ir po metų, 1622-aisiais, susituokė su mylimąja Kotryna. Kornelijus ir Kotryna įsikūrė Vinholdų namuose (Pilies g. 20).
Daugiau kaip Kornelijaus ir Kotrynos meilės istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Pilies g. 13
Andriaus Morštino namo vieta
Dabartinėje Šiuolaikinio meno centro vietoje kadaise stovėjo Morštinų namas, kuriame gyveno pirmuoju Vilniaus evangeliku laikomas Andrius Morštinas. Amžino poilsio jis atgulė Lukiškių priemiesčio pietinėje dalyje, nuosavame sklype, maždaug dabartinio Reformatų skvero vietoje. Čia iškilo Morštinų koplyčia su rūsiu.
Dokumentuotos informacijos apie vilniečius Morštinus nėra daug. XVI a. Vilniuje gyveno trys Morštinų kartos. Nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio minimas Augustinas Morštinas. Jis 1525 m. priklausė miesto tarybai, dirbo Vilniaus tarėju, buvo turtingas pirklys ir verslininkas. Augustino sūnus Andrius šaltiniuose minimas nuo 1552 m., jis tęsė tėvo veiklą. Irgi buvo turtingas pirklys, turėjo nekilnojamojo turto sostinėje, Vilniaus vaivadijoje ir Krokuvoje.
Daugiau apie pirmąjį Vilniaus evangeliką galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Vokiečių g. 2
Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolyno ansamblis
1697 m. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega (1637-1720) padovanojo dešinėje Neries pusėje esančias Šnipiškes vienuoliams jėzuitams. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia pastatyta 1702-1709 m. vaivadijos žemės raštininko Mykolo Košico ir Mykolo Kazimiero Radvilos iniciatyva. Bažnyčios bokštų statyba gerokai užtruko. Pirmojo bokšto statybos buvo baigtos 1752 m., tuo tarpu antrasis iškilo jau XVIII a. antrojoje pusėje.
Į bažnyčios galinę dalį besiremiantis vienuolyno pastatas buvo pastatytas 1730 m. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną vienuolynas buvo perduotas pijorams.
Apie šalia esančio Žaliojo tilto istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Šnipiškių g. 1
Stiklo manufaktūra prie Žaliojo Tilto
XVI a. pradžioje Vilnius tapo pirmąja vieta LDK, kur buvo įkurta stiklo dirbtuvė. Stiklo poreikis buvo nemažas. Prie šios ūkio šakos vystymo ištakų stovėjo pats nesantuokinis valdovo sūnus – nominuotas Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių (1499–1538). Aktyvia ūkine veikla išsiskyręs vyskupas XVI a. pr. stiklo dirbtuvę įkūrė savo valdoje už Vilniaus miesto sienų, kitapus Neries (prie dab. Žaliojo tilto). 1525 m. lapkričio 4 d. jis Vilniuje išdavė raštą, kuriuo „stiklių ir stiklo gamintoją“ iš Lenkijos Joną Paleckį apdovanojo sklypu Vilniuje, už miesto sienos, aukščiau Neries, netoli Didžiojo tilto, su ten pastatyta stiklo dirbtuve.
Daugiau apie stiklo gamybos tradicijas Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Gambinos vaistinė
Pirmoji Vilniaus vaistinė ėmė veikti tarp 1506 ir 1509 metų, tiksli data nežinoma. Praėjus šimtmečiui, XVII a. pradžioje, mieste buvo 4–6 vaistinės, vadintos „officina pharmaceutica“, ir daugiau kaip 30 farmacininkų, įskaitant atvykstančius valdovo dvaro vaistininkus. Be to, kiekvienas vaistininkas turėjo mažiausiai vieną pagalbininką.
Vaistinėse medikamentų buvo galima gauti ir be gydytojų apžiūros, o sveikieji užsukdavo nusipirkti alkoholio, saldumynų arba žvakių. Be to, XVI a. Vilniaus vaistinėse buvo prekiaujama prieskoniais (ypač rytietiškais), parfumerija ir konditerija. Kai kurie saldumynai, pavyzdžiui, marcipanai, buvo brangūs, bet žmonės tikėjo, kad jie gerina virškinimą ir stiprina organizmą.
Didžiojoje gatvėje stovinčiam name, pažymėtame 8 numeriu, XVI a. pabaigoje veikė Mykolo Gambinos vaistinė.
Daugiau apie Vilniaus vaistines ir to meto gydymo būdus galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 8
Jablkos vaistinė
Pirmoji Vilniaus vaistinė ėmė veikti tarp 1506 ir 1509 metų, tiksli data nežinoma. Praėjus šimtmečiui, XVII a. pradžioje, mieste buvo 4–6 vaistinės, vadintos „officina pharmaceutica“, ir daugiau kaip 30 farmacininkų, įskaitant atvykstančius valdovo dvaro vaistininkus. Be to, kiekvienas vaistininkas turėjo mažiausiai vieną pagalbininką.
Vaistinėse medikamentų buvo galima gauti ir be gydytojų apžiūros, o sveikieji užsukdavo nusipirkti alkoholio, saldumynų arba žvakių. Be to, XVI a. Vilniaus vaistinėse buvo prekiaujama prieskoniais (ypač rytietiškais), parfumerija ir konditerija. Kai kurie saldumynai, pavyzdžiui, marcipanai, buvo brangūs, bet žmonės tikėjo, kad jie gerina virškinimą ir stiprina organizmą.
Didžiojoje gatvėje stovinčiam name, pažymėtame 6 numeriu, veikė Jokūbo Jablkos vaistinė.
Daugiau apie Vilniaus vaistines ir paslaptingus gydymo būdus galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 6
Sluškų rūmai
Sluškų rūmų vietoje jau nuo pat XVI a. didikų giminės statydinosi savo rezidencijas. Nuo XVI a. pabaigos rūmus šioje vietoje buvo pasistatydinę Kiškos, kurie XVII a. viduryje pateko į Pacų giminės rankas.
1690 m. Pacai pardavė rūmus už 10 000 auksinų Polocko vaivadai Dominykui Mykolui Sluškai (1655-1713), kuris Pacų rūmus nugriovė ir iki 1700 m. pasistatė naujus rūmus, kiek arčiau Neries kranto. Rūmų fasade buvo pritvirtina marmuro lenta su užrašu: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip gaivalų nugalėtojas iškilau virš kalvų ir viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus - jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.". Vėliau rūmų savininkai keitėsi - juos valdė Potockiai, Puzinai, pijorų vienuliai ir Oginskiai.
Ilgai buvo manyta, kad 1705 m. Petras I savo mėnesio trukmės viešnagės Vilniuje metu buvęs apsistojęs Sluškų rūmuose Antakalnyje. Visgi labiausiai tikėtina, kad Sluškų rūmuose buvo įkurdintas kariuomenės štabas.
Daugiau apie Petro I viešnagę Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Kosciuškos g. 10
Karališkųjų šunidžių vieta
XVI a. Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjo ne tik žmonių skleidžiami garsai. Šurmulį papildė ir šunų lojimas, inkštimas bei urzgimas. LDK valdovai ir jų šeimos nariai laikė įvairių veislių mažus dekoratyvinius šunelius, o taip pat išskirtinius medžioklinius šunis.
Didžiausi šūnų būriai (nuo 100 iki 200) buvo laikomi karališkose šunidėse. Pirmosios šunidės buvo įrengtos dabartinėje Valakampių teritorijoje.
Prieš 1553 m. karališkos šunidės iškeltos į dešinę Neries kranto pusę (teritorija tarp dab. Žaliojo ir Mindaugo tiltų), kur stovėjo žvejų nameliai, prie Vilniaus vaivados Jono Hlebavičiaus plytinės ir valdovo dvarionio Martyno Paleckio stiklo dirbtuvės: „tarp valdovo šunidžių ir Vilniaus vaivados [...] Jono Hlebavičiaus plytinės“.
Daugiau apie šunų gyvenimą valdovų rūmuose galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Žvejų g.
Kazimiero Semenavičiaus paminklas
Kazimieras Semenavičius (1600 - 1651) - kariškis ir raketų mokslo pradininkas gimė Žemaitijos neturtingų smulkiųjų bajorų šeimoje. Nepaisant jo didžiulio indėlio į karybos mokslą, mūsų žinios apie K. Semenavičių išlieka miglotos.
Žinoma, jog K. Semenavičius dalyvavo kare su Rusija (1633-1634 m.), o 1644 m. – su totoriais. 1645 m. valdovas Vladislovas Vaza išsiuntė K. Semenavičių gilinti savo žinių į Olandiją. 1647 m. jam grįžus buvo paskirtas artilerijos inžinieriumi, o vėliau ir artilerijos vyriausiojo vado pavaduotoju.
Paskutiniai K. Semenavičiaus gyvenimo metai buvo itin produktyvūs. Panašu, kad 1651 m. jis pabaigė Vilniaus jėzuitų akademiją, kurioje studijavo matematiką, mechaniką, pneumatiką, optiką, fiziką, chemiją, civilinę ir karo architektūrą, kitus mokslus. Tuo tarpu 1650 m. Amsterdame išleido jį išgarsinusį „Artis magne artilleriae“ veikalą.
Garsiąjame veikale ne viskas buvo skirta karybai. Vienas skyrius buvo skirtas dangų skrodžiantiems fejerverkams. Apie tai galite daugiau sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Dariaus ir Girėno g. 21
Pacų rūmai Šv. Jonų g.
XVII a. pradžioje šis pastatas esantis Šv. Jonų g. priklausė Vilniaus auksakaliui Stanislovui Zaleskiui-Pigulkai. 1628 m. šį namą įsigijo LDK didysis referendorius Steponas Kristupas Pacas (1587-1648). Pacų giminės atstovai šiuos rūmus plėtė - XVII a. jie užstatė visą sklypą nuo Šv. Jonų g. iki pat Švarco skersgatvio.
1783 m. Pacų rūmus įsigijo Aleksandras Mykolas Sapiega (1730-1793), kuris rūpinosi šių rūmų atstatymu po juos nuniokujusio 1748 m. gaisro.
Adresas: Šv. Jonų g. 3
Pacų rūmai Didžiojoje gatvėje
Dabartinėje Pacų rūmų vietoje XVI a. stovėjo du namai, iš kurių vienas buvo vadinamas Vytauto namu. Brauno atlase nurodoma, jog šioje vietoje stovėjo vaivados namas, greičiausiai, priklausęs Trakų vaivadai Grigalijui Astikui.
1667 m. vaivados namą įsigijo LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624-1682). Po šešerių metų įsigijęs šalimais stovėjusį Ambraziejaus Bursos namą. 1673-1677 m., vykusios rekonstrukcijos metu, šie pastatai buvo sujungti ir perstatyti baroko stiliumi.
Juos dekoravo aukščiausiojo lygio menininkai, todėl rūmai amžininkus žavėjo išskirtine prabanga. Ne veltui lankydamasis Vilniuje juose buvo apsistojęs karalius Jonas Sobieskis (1686).
M. K. Paco gyvenimas turėjo ir kitą pusę: didysis etmonas buvo labai pamaldus ir dosniai rėmė katalikų Bažnyčią. Taigi, viena vertus, rūstus ir griežtas karo vadas, kita vertus – nuolanki Dievo avelė. Tai vienas iš baroko – didžiulių kontrastų epochos – ženklų.
Apie M. K. Paco funduotos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybas galite daugiau sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 7
Jono Kliučatos namas
Tai didžiulis senosios Lietuvos dokumentų rinkinys, kurį šiuo metu sudaro 665 knygos. Tai įvairiausi raštai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos: žemių, titulų ir pareigų skyrimo privilegijos, teismų sprendimai, diplomatinė medžiaga, iždo dokumentai, turto inventoriai, testamentų įrašai, laiškai ir pan.
1636 m. balandį privilegiją savo mūrnamyje saugoti Lietuvos Metriką gavo Jonas Kliučata. Jo namas stovėjo Didžiojoje gatvėje, Nr. 13. Išlikęs dar detalesnis šio namo aprašas: „Pagal prievolę užrašyta LDK didžiajai kanceliarijai. Prieš tai buvo apsistojęs Karūnos dekretų raštininkas Rudavskis. Namo apačioje dvi krautuvės, du sandėliai, penkios kamarėlės daiktams susidėti, alkoholio darykla, pašiūrė šienui sukrauti, vienas rūsys...".
Daugiau apie Lietuvos metriką ir ją saugojusius vilniečius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 1
Jokūbo Moro namas
Jokūbas Moras buvo turtingas Vilniaus auksakalys. Jis turėjo puikų didelį namą Vilniaus centre, dabartinėje Didžiojoje gatvėje, nr. 19. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza 1629 m. paskelbė privilegiją, kurioje, be kita ko, numatyta keistoka prievolė, jei vertinsime šių laikų žvilgsniu: Jokūbas Moras turėjo savo namuose saugoti dalį Lietuvos Metrikos.
Tai pirmasis žinomas tokio pobūdžio dokumentas, susijęs su senųjų Lietuvos raštų archyvu. Netrukus panašių privilegijų atsirado daugiau: 1636 m. balandį ją gavo vilnietis Jonas Kliučata (gyvenęs dabartiniame Didžiosios gatvės name nr. 13), o tų pačių metų gruodį – jo kaimynas Grigalius Kolzanovskis (Didžioji gatvė, nr. 11).
Daugiau apie Lietuvos metriką ir ją saugojusius vilniečius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 19
Radvilos Rudojo rūmų vieta
Nuo 1544 m. Žemutinės pilies teritorijoje buvo vykdomos nemažos statybos, prie pilies kalno šlaito iškilo Barboros brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmai, o 1545 m. pabaigoje prie pat kalno buvo įrengta mūrinė atraminė siena ir požeminė galerija su grotomis. Greičiausiai per šį praėjimą Žygimantas Augustas ir patekdavo pas Barborą.
Barbora Radvilaitė Vilniuje gyveno savo brolio rūmuose. Artima kaimynystė neabejotinai padėjo jų meilei augti. Tapusi Žygimanto Augusto sužadėtine (po 1545 m. birželio, kai mirė pirmoji valdovo žmona), Barbora gyveno Vilniuje supama karališkos prabangos. Čia buvo suformuotas jos dvaras, geriausi Lietuvos auksakaliai gamino jai papuošalus, o iškiliausi adatos meistrai siuvo prabangias suknias – tikrų tikriausius meno kūrinius.
Kokiais valgiais Žygimantas Augustas lepino Barborą Radvilaitę galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Auksakalių cechas
LDK pirmieji cechai, teisiškai įtvirtinti vienos ar kelių giminingų profesijų amatininkų susivienijimai, pradėjo kurtis Vilniuje. Čia, 1495 m. rugpjūčio 23 d., įsikūrė pirmasis auksakalių cechas, netrukus tais pačiais metais buvo įsteigtas siuvėjų cechas. Likę nepriklausomi auksakaliai prarado teisę verstis Vilniuje savo amatu. Amatininkų cechai rūpinosi gamyba, siekė apriboti konkurenciją tarp cecho narių, užtikrinti gaminių kokybę, pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam ar nusigyvenusiam cecho nariui.
Cechai turėjo savo koplyčią, jo nariai dalyvavo auksakalių laidotuvėse, globojo pasiligojusių ar mirusiųjų narių šeimas. Aukščiausioji cecho valdžia – visuotinis narių susirinkimas.
Iki šių dienų yra išlikęs auksakalių cecho namas (Gaono g. 6). Tiesa, auksakalių cecho nariams tekdavo ne tik kaldinti ir gaminti prabanga tviskančius dirbinius, bet ir spręsti to laiko mįsles. Viena iš tokių mįslių - auksinio berniuko Pauliaus, tapusio to meto Vilniaus sensacija, istorija. Vilniaus universiteto matematikos ir filosofijos profesorius Albertas Tilkovskis užfiksavo istoriją, jog 1673 m. Vilniuje gyveno berniukas, kurio burnoje išdygo auksinis dantis. A. Tilkovskio teigimu, vėliau šiuo berniuku susidomėjo pats Vilniaus vyskupas S. M. Pacas, kuris įsakė Vilniaus chirurgams ir auksakaliams ištirti šį vaiką.
Daugiau apie to meto anomalijas ir berniuką auksiniais dantimis galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Gaono g. 6
Šv. Hiacinto koplytėlė
Išvykstant iš Vilniaus, už Trakų vartų, keliautojus nuo XVI a. pradžios išlydėdavo medinė Šv. Hiacinto (Šv. Jackaus) koplytėlė. XVIII a. viduryje buvo pastatyta iki šių dienų išlikusi 7 m. aukščio mūrinė koplytėlė su šventojo skulptūra viršuje. Iškeliaujančius Šv. Hiacintas išlydėdavo ne veltui - Šv. Hiacintas laikomas keliautojų globėju.
Kelionė iš Vilniaus į Trakus prasidėdavo būtent nuo čia. Vėliau buvo keliaujama per Panerius, Gaidiškes, kol galiausiai pasiekiami Trakai.
Apie vieną kelionę į Trakus, pasibaigusią įkaitų drama, galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Jovaro g. 2
Radvilų rūmai Vilniaus gatvėje
Ši valda Radvilų giminei priklausė nuo XVI a. Žinoma, jog už Vilijos vartų, už miesto gynybinės sienos, stovėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai.
XVII a. viduryje šioje vietoje Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655) pasistatydino rezidencinius renesansinių formų rūmus, kurie to meto amžininkų buvo tituluojami gražiausiais Vilniaus rūmais.
Rūmų grožis buvo puoselėtas neilgai. XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karai nepasigailėjo rūmų. XIX a. pradžioje Dominykas Radvila (1786–1813) apleistus ir blogos būklės rūmus perleido Vilniaus labdarių draugijai. Ilgainiui sunykę rūmų korpusai buvo nugriauti ar smarkiai perstatyti.
Neabejotina, jog savo aukso amžiuje šie rūmai menkai nusileido valdovų rezidencijoms ir turėjo visus jiems būdingus atributus. Tuo metu buvo populiaru turėti juokdarius, neįprasta išvaizda stebinusius neūžaugas, ir juodaodžius. Apie valdovo ir didikų rūmus linksminusius juokdarius galite daugiau sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Vilniaus g. 22
Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė
Pirmoji Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė buvo pastatyta kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos iniciatyva. 1415 m. ši cerkvė tapo soboru - svarbiausia LDK stačiatikių šventove. Žinoma, jog 1506 m. įgriuvo soboro kupolas, kuris krisdamas smarkiai apgadino pastato sienas. Soboro atstatymu itin rūpinosi LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis (1460-1530), kurio iniciatyva 1511-1522 m. pastatas buvo atstatytas ant senų pamatų.
Ši cerkvė itin glaudžiai susijusi su didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona Elena. 1495 m. būtent šioje cerkvėje Aleksandras Jogailaitis 1495 m. vedė Ivano Didžiojo dukrą - Eleną. Simboliška, kad 1513 m. vienoje iš soboro kriptų Elena atgulė amžinojo poilsio.
Plačiau apie Elenos paskutiniuosius gyvenimo metus ir įvairiomis istorijomis apipintą jos mirtį galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Maironio g. 14
Bernardinų vienuolyno ansamblis
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia kartu su Šv. Onos bažnyčia bei bernardinų vienuolynu sudaro reikšmingiausią gotikinės architektūros ansamblį Lietuvoje. Valdovo Kazimiero Jogailaičio pakviesti bernardinų vienuoliai Vilniuje įsikūrė 1469 m. Jiems buvo paskirta Vilnelės upės pusiasalyje esanti valda.
Kiek žinoma, pirmoji bernardinų bažnyčia buvo medinė. Iki šių dienų išlikusi mūrinė bažnyčia iškilo 1516 m. To meto amžininkų teigimu, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Onos bažnyčios išsiskyrė savo puošnumu ir didumu. Vieta, kurioje įsikūrė bernardinų vienuoliai, nulėmė tai, jog šis ansamblis tapo integralia miesto gynybos dalimi, pratęsiančia Žemutinės pilies įtvirtinimus ir ginančia miestą iš rytų. Dėl šios priežasties bažnyčios pastogėje ir jos bokšteliuose buvo įrengtos šaudymo angos.
Būtent šiame pastatų komplekse buvo saugojami garsieji Elenos turtai. Valdovo Aleksandro Jogailaičio žmonos lobyną sudarė iš Maskvos atsivežtas kraitis, buvusio sutuoktinio dovanos ir savarankiškai sukauptos vertybės.
Plačiau apie bernardinų komplekse saugotą Elenos lobio istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Maironio g. 8
Paminklas Vilniaus Gaonui
Vilniaus Gaonas (Elijahu Ben Solomon Zalman, 1720–1797) tapo vienu iš žydiškojo Vilniaus simbolių, apie jį pasklidę begalė pasakojimų ir legendų, tad atpažinti kas yra tikri jo biografijos faktai, o kas pramanyta ir papasakota, siekiant sustiprinti jo įvaizdžio išskirtinumą šiandien yra labai sunku atskirti.
Paminklas Vilniaus Gaonui atminti buvo atidengtas 1997 m., anksčiau stovėjusio namo vietoje, kuriame gyveno pats Vilniaus Gaonas. Čia stovėjęs namas iškilo 1756 m., kuomet žydų bendruomenė, norėdama pagerinti Vilniaus Gaono gyvenimo sąlygas, Žydų gatvėje pastatė jo šeimai nedidelį namą, kuriame jis gyveno iki mirties. Greta namo buvo atremontuoti nedideli maldos namai, kuriuos žmonės vadino jidišu „Di gojens kloiz“ (Gaono maldos namai“), čia jis melsdavosi, studijuodavo, diskutavo ir dirbo su mokiniais.
Daugiau apie Vilniaus Genijų galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Žydų g. 3
Ruperto Finko vaistinė
XVI a. pradžioje Vilniuje veikė vos dvi ar trys vaistinės, bet ir jų visiškai pakako, nes miestas buvo nepalyginamai mažesnis – sostinėje gyveno ne daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių.
Vaistinėse medikamentų buvo galima gauti ir be gydytojų apžiūros, o sveikieji užsukdavo nusipirkti alkoholio, saldumynų arba žvakių. Be to, XVI a. Vilniaus vaistinėse buvo prekiaujama prieskoniais (ypač rytietiškais), parfumerija ir konditerija.
Dėl didesnio pelno, o ir dėl prestižo, žymiausi farmacininkai kūrėsi tik sostinės centre: ties Žemutine pilimi ir dabartinės Vilniaus gatvės rajone, kiek vėliau – Pilies, Didžiojoje ir Vokiečių gatvėse. Žinoma, jog dabar Pilies gatvėje 20 numeriu pažymėtame pastate – XVI a. veikė Rupertui Finkui priklausanti vaistinė.
Daugiau apie Vilniaus vaistines ir tų laikų gydymo praktikas galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Pilies g. 20
Kliukovskių kavinė
Kava – ankstyvųjų naujųjų laikų kūdikis. Kavos paplitimo Lietuvoje pėdsakus leidžia atsekti kavai skirtų indų pavadinimai, įrašyti į XVIII a. vilniečių bei kitų šalies miestų gyventojų turto inventorius. Pavyzdžiui, kavos puodelis su lėkštele lenkiškai vadinamas filiżanka, o turkiškai – fildżan, kavinukas – atitinkamai imbryk ir embrek.
Manoma, jog pirmoji kavinė Vilniuje atsidarė Šv. Jonų gatvėje XVIII a. pabaigoje. 1787 m. pabaigoje kaimynai paskundė ponus Simoną ir Barborą Kliukovskius dėl to, kad šie neteisėtai pakabino iškabą ir pardavinėja kavą. Tikrai žinome, kad Kliukovskių namas 1803 m. buvo Šv. Jono gatvėje, tikėtina – nr. 5 arba 7 pagal dabartinę numeraciją. Kaip tik čia galėjo būti viena pirmųjų Vilniaus kavinių.
Adresas: Šv. Jonų g. 5/7
Daugiau apie kavos kultūrą Vilniuje sužinokite paspaudę šią nuorodą.
Šlapieji miesto vartai
Prasidėjus XVI amžiui, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patyrė stiprius Maskovijos ir Krymo totorių smūgius, Vilniaus miestiečiai paprašė valdovo Aleksandro Jogailaičio leidimo statyti miesto sieną. Valdovas įsakė išmūryti penkerius vartus, vedusius kitų svarbių miestų link. Tačiau gyvenimas šį planą savaip pataisė. Dėl to atsirado vartai, kurių pagal pirminį planą neturėjo būti.
Šlapieji vartai atsirado vietoje, kur Vilnelė, sruvendama pagal Žemutinės pilies sienas, susitikdavo su Vingrės upeliu, tekėjusia palei dabartinę Liejyklos gatvę. Kaip liudija miesto sieną tyrinėję archeologai, Šlapieji vartai buvo įrengti toje vietoje, kur viešbutis „Kempinski“ jungiasi su de Reusų rūmų pastatu.
Šie vartai neturėjo gynybinės paskirties ir buvo įrengti, kad miestiečiai galėtų lengviau patekti į vakarinius Vilniaus priemiesčius. Vartų istorija ganėtinai trumpa. XVII a. antrojoje pusėje Vilniaus magistratas, susirūpinęs miesto saugumu, nusprendė sutvirtinti silpniausias gynybinės sienos atkarpas. Todėl 1677 m. Šlapieji vartai užmūryti ir nebebuvo atkurti.
Daugiau apie Šlapiuosius vartus ir čia tekėjusį Vingrių upelį galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Oginskių rūmai
Oginskių rūmai sudaro tarsi atskirą Vilniaus senamiesčio kvartalą, susidedantį 3 korpusų, nusidriekusių tarp Rūdininkų ir Arklių gatvių. Oginskiai atskirus pastatus šioje teritorijoje pradėjo supirkinėti dar XVII a. viduryje. Arklių g. rūmai iškilo XVIII a. pradžioje, tuo tarpu Rūdininkų g. esantis rūmų korpusas - XVIII a. viduryje.
Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus kašteliono Igno Oginskio (1698-1775) iniciatyva abu rūmų korpusai įgavo dabartinę išvaizdą 1768-1771 m. vykusių rekonstrukcijų metu. Arklių g. rūmų fasadas buvo sukurtas pagal architekto Jono Hautingo brėžinius, tuo tarpu Rūdininkų g. korpusą projektavo Tomas Ruselis. XIX a. viduryje tarp šių dviejų rūmų esančioje erdvėje buvo pastatytas gyvenamosios paskirties pastatas.
Ignas Oginskis šiame rūmų komplekse XVIII a. antrojoje pusėje buvo surengęs ne vieną ištaigingą pokylį, į kuriuos susirinkdavo to meto Vilniaus elitas. Daugiau apie Vilniaus rūmuose vykusius pokylius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Arklių g. 5
Šv. Mikalojaus g. smuklės
Prieš gerus keturis šimtus metų smuklės funkcionavo kaip tikrų tikriausi paslaugų ir komunikacijos centrai. Čia buvo valgoma ir geriama, čia pakeleiviai galėjo tikėtis nakvynės, čia buvo keičiamasi naujausiomis žiniomis, sudaromi įvairūs sandoriai.
Daugiausia pelno smuklės gaudavo iš prekybos alkoholiu, visų pirma – alumi. Smuklėse „šinkuotas“ midus, populiarėjo degtinė, bet alus buvo būtina prekė. Neatsitiktinai 1552 m. Vilniuje įsteigtas salyklininkų cechas. Žinoma, jog viena smuklė priklausiusi salyklininkui Petrui veikė šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios.
Daugiau apie Vilniaus smukles ir jose besiliejusį alų bei kraują galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Paminklinė lenta Simoniui Kereliui Bernardinų bažnyčioje
Viduramžių Europoje, ypač Anglijoje ir Prancūzijoje, gyvavo pasakojimas apie žydus, kurie, švęsdami išėjimą iš Egipto (Pesach), esą atkartoja Kristaus nukryžiavimo ritualą ir apeigoms naudoja krikščionių vaikų kraują.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokią istoriją platesnei auditorijai pristatė Petras Skarga – teologas ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Apie žydų nužudytą berniuką skaitome ir istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ (1650): „Lietuvių kilmės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas, kuris 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų. Palaidotas Vilniuje, tėvų bernardinų bažnyčioje. Vėliau, 1623 metais, perkeltas į atviroje vietoje pastatytą marmurinį kapą.“
Esama žinių, kad XVIII a. pradžioje bažnyčioje prie Trijų karalių altoriaus ant medinės pakylos stovėjo marmurinis karstelis su Simono palaikais. Vėliau jis buvo bent du kartus įmūrytas skirtingose bažnyčios vietose, o šiandien bažnyčioje tebėra Simonui Kereliui skirta epitafinė lenta.
Daugiau apie ritualines žmogžudystės mitą ir Simono Kerelio istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Kornelijaus Vinholdo namas
Vilniuje, Pilies gatvėje, gyveno du jaunuoliai – Kornelijus ir Kotryna. Jų namai buvo visai šalia: Kornelijaus – Pilies g. 20, o Kotrynos – Pilies g. 13. Kažin kurią dieną Kornelijus ir Kotryna krito vienas kitam į akį, tačiau romantiška idilė truko neilgai ir porelei teko sudėtingų išbandymų.
Kornelijus II Vinholdas, gimęs 1600 m., buvo turtingo ir įtakingo pirklio Kornelijaus I Vinholdo sūnus. Jo tėvas į Vilnių persikėlė iš Nyderlandų. Kotrynos Gibelytės tėvas irgi buvo garbus žmogus – Vilniaus burmistras, kilęs iš vokiškų žemių.
Vinholdai rūpinosi sūnaus išsilavinimu, todėl jį, baigusį pradinę Vilniaus kalvinistų mokyklą, išsiuntė į užsienį. Kornelijus nepamiršo Kotrynos. Jis bus parašęs jai visą pluoštelį laiškų, bet mūsų dienas pasiekė tik du jo laiškai į Vilnių savo pusbroliui. Ką pusbroliui rašė Kornelijus? Teiravosi apie tėvų ir giminaičių sveikatą, pasakojo apie baliukus, kuriuose teko dalyvauti, ir siuntė linkėjimų savo mylimai Kotrynai.
Praėjus 6 metams nuo paskutinio judviejų pasimatymo, 1621-ųjų pavasarį, iki Paryžiaus atsirito iš Vilniaus sklindančio pavojaus aidas. Kornelijaus pusbrolis informavo, jog Gibelio duktė jau pusiau sužadėta su ponu Simonu Engelbrechtu. Kornelijus suskubo grįžti į Vilnių ir po metų, 1622-aisiais, susituokė su mylimąja Kotryna. Kornelijus ir Kotryna įsikūrė Vinholdų namuose (Pilies g. 20).
Daugiau apie Kornelijaus ir Kotrynos meilės istoriją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Pilies g. 20
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Lietuvos baroko perlu vadinama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo pastatyta LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) iniciatyva. Statybos darbai, prasidėję 1668 m., tęsėsi keletą dešimtmečių, kol bažnyčios eksterjeras ir interjeras įgavo mums atpažįstamą išvaizdą.
Užsukę į bažnyčios vidų galite išvysti daugiau kaip du tūkstančius vidaus puošybos elementų. Keletas iš jų - susiję su daugybės vilniečių gyvybes pasiglemžusiais 1657-1658 m. bei 1710 m. maro protrūkiais. Tyrinėtojai vienu balsu pripažįsta, kad jokia kita buvusioje LDK teritorijoje esanti šventovė neprilygsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai vaizduojamų temų ir scenų skaičiumi.
Simboliška, kad jis palaidotas itin kukliai – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje. Čia didiką mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis).
Plačiau apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir jos fundatorių galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Antakalnio g. 1
Bekešo kalnas
Jei reikėtų surašyti žinomiausias senojo Vilniaus istorines asmenybes iš užsienio, tikrai tektų paminėti vengrų didiką ir talentingą karvedį Kasparą Bekešą (1520–1579), kurio asmenybė per šimtmečius tapo apipinta įvairiomis legendomis.
Simboliška, jog Livonijos karo didvyris Lietuvos sostinėje pirmą sykį apsilankė paskutiniais savo gyvenimo metais. Vilniuje 1579 m. kovo-birželio mėnesiais buvo rengiamas Polocko apgulties planas. Po sėkmingai realizuotų planų, tų pačių metų rudenį, K. Bekešas dar kartą užsuko į Vilnių, kur nugalėtojams Vilniuje buvo organizuota triumfo eisena, tačiau K. Bekešas mieste neužsibuvo ir išvyko į Gardiną. Ten lapkričio 7 d. netikėtai mirė.
Viena iš legendų apie K. Bekešą pasakoja, kad gulėdamas mirties patale Gardine jis sušuko: „Dangaus netrokštu, pragaro nebijau". Tikėtina, kad šis epizodas susijęs su K. Bekešo antitrinitoriškomis nuostatomis – dėl jų kunigai nesutiko laidoti jį kapinėse, tad galiausiai karvedys amžinojo poilsio atgulė ant Plikojo kalno viršūnės, nuo XVI a. pabaigos pramintos Bekešo kalnu. Ant Bekešo kapo ne vėliau kaip 1592 m. iškilo aštuoniakampis 20 metrų aukščio bokštelis. XIX a. pirmojoje pusėje paminklinis bokštelis dar stovėjo, bet kalną vis labiau plovė Vilnelė. Galiausiai 1841 m. kalnas su bokšteliu atsidūrė Vilnelės upės vagoje.
Daugiau apie Kasparą Bekešą ir jo asmenį gaubiančias legendas galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Kreivoji pilis
Vytauto, tada dar tik būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, biografijoje esama mažiausiai vieno epizodo, kuris bet kuriam šiuolaikinės demokratiškos valstybės politikui taptu neįveikiamu barjeru siekiant valdžios aukštumų. Bet Vytautas, 1390 m. kartu su Vokiečių ordino riteriais puolęs Vilnių ir žudęs Kreivosios pilies gynėjus, beveik keturis dešimtmečius valdė Lietuvą ir vėliau buvo pavadintas Didžiuoju.
1390 m. vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje vykęs žygis ypatingas tuo, kad kartu su Vokiečių ordino riteriais jame dalyvavo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, o tuomet Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (1367–1413) ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Apgulę Vilnių jie sudegino Kreivąją pilį ir nužudė jos gynybai vadovavusį tikrą Jogailos brolį Kazimierą-Karigailą.
Ten, kur dabar stovi Trijų Kryžių paminklas, prieš kiek daugiau nei 600 metų stovėjo paskutinė medinė pilis. Jei tikėsime įvairiais to meto šaltiniais, Kreivoji pilis užsiliepsnojo netikėtai. Vėlesni autoriai teigia, kad ji buvo padegta iš vidaus ir tai padarė sąmokslininkai, nes apgulėjai negalėjo jos paimti. Po 1390 antpuolio Kreivoji pilis ir papėdės gyvenvietė nebeatstatytos.
Daugiau apie 1390 m. žygį, pasiglemžusį Kreivąją pilį ir ją gynusį Karigailą, galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Pranciškonų vienuolynas
Lietuvos sostinėje pranciškonai konventualai įsikūrė dar XIV a. pabaigoje. Pirmaisiais jų rėmėjais tapo karalius Jogaila ir jo bendražygis, Vilniaus vokiečių pirklių bendruomenės lyderis Hanulas. Būtent pastarasis pranciškonams perleido Šv. Mikalojaus bažnyčią (1387). Pranciškonai ja rūpinosi ilgus amžius ir nemažai prisidėjo prie seniausios Lietuvos katalikų šventovės išsaugojimo.
Įvedus Lietuvoje krikščionybę Vilniaus pranciškonai vieni pirmųjų ėmė mokyti naujuosius krikščionis, kad už gerus darbus ir aukas ne tik geradarių, bet ir jų giminių vardai bus įrašyti į danguje saugomą Gyvenimo knygą. Pranciškonus rėmė nemažai didikų, kai kuriose giminėse ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą. Turtingieji pranciškonams dažniausiai dovanodavo ne žemių valdas, bet dalį dvaruose surenkamų duoklių. Nuo bajorų stengėsi neatsilikti ir turtingesnieji Vilniaus miestiečiai.
Geradarių buvo daug, nemažai pinigų suaukodavo ir piligrimai, tad nenuostabu, kad XV a. pirmojoje pusėje Vilniaus pranciškonų valdose per palyginti trumpą laiką iškilo viena ryškiausių gotikinių miesto bažnyčių. Lietuvos sostinėje 1456 m. apsilankę Romos Šv. Dvasios špitolės ordino įgaliotiniai Kristupas Romietis, Mikalojus Aretinietis ir Pranciškus Ispanas ją pavadino „garbingiausiąja“ (venerabilissima).
XVIII a. antrojoje pusėje pranciškonai įgyvendino ne vieną solidų ir brangų sumanymą. Visus vienuolyno pastatus jie sujungė į vieną didžiulį kompleksą tarp dabartinių Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvių. Pranciškonų iniciatyva prie Šv. Mikalojaus bažnyčios iškilo varpinė, o bažnyčios viduje įrengti nauji suolai ir vargonai. Įspūdingo grožio ir dydžio vargonai sumontuoti ir pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Senoje gotikinėje jos varpinėje iki pat vienuolyno uždarymo (1864) skambėjo varpas Ciechanovičius. Jis taip vadintas varpo liejimą finansavusio brolio Mikalojaus Ciechanovičiaus (m. 1681) atminimu.
Plačiau apie pranciškonus Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Trakų g. 9
Totorių mečetės ir kapinių vieta
Nedaug kas girdėjo, kad Vilniuje yra nedidelė Mečetės gatvė. Ir tikriausiai dar mažiau kas žino, kodėl ji taip pavadinta. Maždaug ten, kur dabar stūkso buvusių Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutų pastatai, XX a. septintąjį dešimtmetį dar stovėjo totorių maldos namai – mečetė, o šalia – totorių kapinės.
Jų nenuniokojo nei „Tvano“ negandos XVII a. viduryje, nei XVIII a. pabaigoje vykęs sukilimas, nei sutriuškintos Napoleono kariuomenės žygis per miestą 1812 m. žiemą. Ir net XX a. pasaulinių karų negandos aplenkė tą vietą. Tik sovietų okupacijos sąlygomis, 1968 m., totorių kapinės buvo barbariškai suniokotos, o suvargusi medinė mečetė nugriauta.
Jei tikėsime legenda, totoriai susiję su Lukiškių vietovardžio atsiradimu. Dar XVII a. pirmojoje pusėje buvo kalbama, kad Vytautas Didysis leidęs totoriams Vilniuje užimti tokią teritoriją, kokią nužymės iš lanko (łuk) skersai ir išilgai iššautos strėlės. Tiesa, senuosiuose šaltiniuose (Lietuvos Metrikoje) vartojama kitokia forma – „Luka“ (на Луце). Ją galima sieti su žodžiais „lankas“ ir „linkis“.
Plačiau apie totorius Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Goštauto g. 11
Paleckių namas
Senojoje Lietuvoje aukščiausioji valdžia kartais priimdavo sprendimus, kurie, žvelgiant iš šiandienos, atrodo keistoki – pavyzdžiui, tam tikrą amatininką paversdavo monopolistu. Tokiu būdu XVI a. į vienas rankas buvo atiduota visa vilnietiško stiklo gamyba.
Žmogus, kuriam taip pasisekė, vardu Martynas Paleckis. Jis 1547 m. gavo valdovo Žygimanto Augusto privilegiją, pagal kurią niekas kitas Vilniuje neturėjo teisės nei gaminti stiklą, nei supirkinėti jį iš užsienio pirkių, nei pardavinėti. Tapęs stiklo gamintoju ir prekeiviu M. Paleckis pratęsė savo tėvo Jono Paleckio veiklą, kurią šis, savo ruožtu, buvo perėmęs iš Vilniaus vyskupo, irgi Jono (1499–1538). Šis dvasininkas buvo, kaip dabar sakytume, verslios prigimties ir XVI a. pradžioje įkūrė stiklo dirbtuvę.
Tikėtina, kad savosios stiklo manufaktūros gaminiais ir atvežtiniu stiklu M. Paleckis prekiavo dabartiniame Stiklių gatvės name, pažymėtame 5 numeriu. Ant šio pastato, dar ir XVII a. pradžioje vadinto Paleckio namu, yra atminimo lenta.
Daugiau apie Paleckius ir stiklo gamybą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Stiklių g. 5
Pirmoji Vilniaus spaustuvė
Pranciškus Skorina (m. 1541) – viena ryškiausių Lietuvos ir Vilniaus istorijos asmenybių, tikras renesanso epochos atstovas. Tai įvairių gabumų ir plačių interesų žmogus: medikas, sekretorius, vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, sodininkas. Jo gyvenimas ir veikla, kaip visas LDK palikimas, priklauso lietuviams, baltarusiams, ukrainiečiams, o iš dalies ir čekams.
Pirmoji Vilniuje pasirodžiusi P. Skorinos knyga – „Mažoji kelionių knygelė“ kirilica (1522). Tai psalmių ir didaktinių tekstų rinkinys, skirtas keliaujančiam pirkliui arba amatininkui. Gali būti, kad kai kuriuos knygelės lankus P. Skorina atsivežė iš Prahos, o Vilniuje spausdino tik trūkstamas dalis. Tačiau kita jo knyga – „Apaštalas“ – neabejotinai visai spausdinta Vilniuje (1525).
Tiksli P. Skorinos spaustuvės vieta lieka nežinoma. Nors ant Didžioji 19/ Stiklių 2 namo yra spaustuvininko memorialinė lenta, o Stiklių g. 4 namo kieme – paminklas, tikimybė, kad viename ar kitame name buvo įsikūrusi pirmoji spaustuvė Vilniuje yra tik viena iš kelių. Klausimas yra svarbus, kadangi susijęs su pirmosios spaustuvės ne tik Vilniuje, bet ir visoje LDK, vieta. „Apaštale“ teigiama, kad „išspausdinta garbingojo vyro Jokūbo Babičiaus, šauniojo ir didžiojo Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro, namuose“. Juo remiantis scorinianoje pagrįstai įsitvirtino teiginys, jog P. Skorinos spaustuvė veikė vilniečio burmistro stačiatikio pirklio Jokūbo Babičiaus namuose.
Plačiau apie Pranciškų Skoriną ir pirmąją Vilniaus spaustuvę galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Stiklių g.
Radvilų rūmai Radvilų gatvėje
Teritorija, apimanti dabartines Radvilų, Žygimantų, T. Vrublevskio ir Tilto gatves, nuo XV a. pabaigos priklausė Radvilų giminei. Žinoma, jog čia XVI a. viduryje stovėjo Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos (m. 1541) rūmai.
XVII a. pradžioje šioje vietoje stovėję rūmai išgyveno savo aukso amžių. Kristupo Radvilos II (1585-1640) rūpesčiu rūmai buvo perstatyti įmantriu italų manierizmo stiliumi. 1655-1661 m. vykusio karo su Maskva metu rūmai smarkiai nukentėjo. Jie nebuvo atstatyti ir pamažu nyko, kol 1705 m. kilęs gaisras paskandino dvarą milžiniškose liepsnose.
Atrodo neįtikėtina ir net sensacinga (kaip teigia kai kurie tyrėjai), kad viena ryškiausių XVII a. Europos garsenybių – medikas, matematikas, rašytojas, talmudistas, astronomas, muzikos teoretikas ir filosofas Jozefas Salomonas Delmedigo (Joseph Sholomon Rofe, 1591–1655) – beveik penkerius metus (1620-1624) gyveno šiuose rūmuose, pakviestas Kristupo Radvilos II būti jo asmeniniu gydytoju.
Daugiau apie Kristupo Radvilos gydytojo gyvenimą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Kolzanovskio namas
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza 1629 m. paskelbė privilegiją, kurioje, be kita ko, numatyta keistoka prievolė, jei vertinsime šių laikų žvilgsniu: Jokūbas Moras turėjo savo namuose saugoti dalį Lietuvos Metrikos.
Tai pirmasis žinomas tokio pobūdžio dokumentas, susijęs su senųjų Lietuvos raštų archyvu. Netrukus panašių privilegijų atsirado daugiau: 1636 m. balandį ją gavo vilnietis Jonas Kliučata (gyvenęs dabartiniame Didžiosios gatvės name nr. 13), o tų pačių metų gruodį – jo kaimynas Grigalius Kolzanovskis (Didžioji gatvė, nr. 11).
Daugiau apie Lietuvos metriką ir ją saugojusius vilniečius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 11
L. Gucevičiaus skveras
Seniau L. Gucevičiaus skvero ir Prezidentūros sodo erdvė atrodė gerokai kitaip negu dabar. Dabartinio L. Gucevičiaus skvero vietoje plytėjo mažos kapinaitės. Žinoma, jog XVI a. pradžioje čia stovėjo kolona su Nukryžiuotojo atvaizdu. 1543 m. Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis ten pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią. Vyskupo Eustachijaus Valavičiaus laikais (1616–1630) čia iškilo špitolė, skirta kunigų emeritų slaugai, o 1635 m. vyskupas Abraomas Vaina prie Šv. Kryžiaus koplyčios įkurdino bonifratrų vienuolius.
1651 m. pavasarį bonifratrai turėjo gerokai nustebti išvydę, jog šalia jų vienuolyno buvusiose kapinėse kastuvais darbuojasi pranciškonai, ieškantys Gedimino ir Algirdo valdymo laikais Vilniuje nužudytų pranciškonų šventųjų kankinių palaikų.
Daugiau apie pirmuosius archeologus Vilniuje sužinosite paspaudę šią nuorodą.
Šv. Kryžiaus bažnyčia ir Bonifratrų vienuolynas
1635 m. į Vilnių atvykus broliams bonifratrams tuometinis vyskupas juos įkurdino šalia gotikinės Šv. Kryžiaus koplyčios. Bonifratrų ordinas tuo metu buvo vienintelis vienuolių špitolininkų ordinas. Šalia kitų visų vienuolių duodamų neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadų, bonifratrai prisiekdavo tarnauti ligoniams. Laikytis šių įžadų pavykdavo ne visiems. Turbūt geriausiai tai iliustruoja vingiuotas brolio Apolinaro kelias.
Kazimieras Žolnerovičius pasibeldė į vienuolyno vartus 1704 m., būdamas 23 metų, nuo to laiko jis gavo naują vardą ‒ Apolinaras, ir pateko į naujokyną. Įstojusių naujokų patikrinimas truko vienerius metus. Šis išbandymas kas antrą naujoką priversdavo pergalvoti savo pasirinkimą.
Davęs įžadus Apolinaras, bent iš pradžių, savo gyvenimu ir elgesiu rodė esąs pasiryžęs eiti pasirinktu keliu. Netrukus jis buvo pasiųstas į kitus bonifratrų vienuolynus Lenkijoje ir Lietuvoje. Po kelerių metų sugrįžęs į Vilnių jis papiktino visą vienuolyno bendruomenę.
1709 m. gegužės mėnesio vykusiame vienuolynu susirinkime vyresnysis Kazimieras Kudzinskis skundėsi brolio Apolinaro veiksmais, kuriais jis „sutepė šventojo ordino garbę“. Anot vyresniojo, Apolinaras pasiųstas rinkti išmaldos viską pragėrė, taip pat ir naujutėlį apsiaustą ir knygą, o po trijų dienų praleistų mieste, vėliau jis patraukė Kauno link, ir buvo pavytas ties Paneriais.
Daugiau brolio Apolinaro klystkelius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: S. Daukanto a. 1
Karnavalas Vilniaus gatvėse
Karnavalai – įprastas reiškinys viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Jų metu pasikeisdavo įprasta gyvenimo tvarka: gera tapdavo bloga ir atvirkščiai. Neretai šėlsmas Vilniaus gatvėse peraugdavo į smurto protrūkius, nuo kurių dažnai nukentėdavo mieste gyvenantys nekrikščionys.
Vilniaus miesto tarybos knygose yra 1673 m. vasario mėn. 13 dienos skundas. Jame Vilniaus žydai Aronas Levkovičius ir Mošė Jakubovičius teigia: „Dabar einančiais metais, 1673 vasario 12 dieną, anksčiau minėti ponai italai, piktai susitarę nuskriausti vargšus žmones, apsidabino kažkokiais nematytais rūbais, turbanais turkiškais, su kaukėmis ant veidų, ne pagal paprotį šio miesto, apie dešimt žmonių, ieškantys preteksto ir skatinantys aplinkinius žmones tumultui ir dideliems ir nemaloniems neramumams, važinėdami pirmyn ir atgal keletą kartų dvejomis rogėmis Vokiečių gatvėje, specialiai pravažiuojantys Žydų gatve, įsakė rogių važnyčiotojams mušti žydus botagais per veidus ir akis, ką jie iš tiesų ir darė.“
Skunde minimi italai Baltramiejus Tukanas, Juzefas Bonfilis ir Baltramiejus Cynakis buvo miesto piliečiai. Baltramiejus Cynakis ėjo valdovo sekretoriaus ir Vilniaus burmistro pareigas. Vėliau jis taps Vilniaus vaitu – dabar sakytume, meru.
Daugiau apie Vilniaus gatvių šurmulį karnavalų ir procesijų metu galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Šv. Paraskevos cerkvė
Šv. Paraskevos cerkvė - pirmieji mūriniai krikščionių maldos namai Vilniuje, pastatyti XIV a. viduryje kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos iniciatyva. Šią cerkvę supa daug legendų. Viena iš jų teigia, kad ji buvo pastatyta pagonių dievo Ragučio šventyklos vietoje. Kita susijusi Petru I-uoju ir žymaus poeto Aleksandro Puškino proseneliu Abraomu Hanibalu.
1705 m. liepos 19 d. į Vilnių atvyko caras Petras I – Lietuvoje vienas geriausiai žinomų senosios Rusijos politikų. Pagrindinis vizito tikslas – koordinuoti Rusijos kariuomenės veiksmus prieš švedus Livonijoje ir Lenkijoje, mat tuo metu tebevyko 1700 m. prasidėjęs Didysis Šiaurės karas, kuriame prieš Švediją, be rusų, kovojo Saksonija, Danija ir Abiejų Tautų Respublika.
Vilniuje daugiausia laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus ir cerkves. Iki šių laikų gaji legenda (žinomi šaltiniai neleidžia jos nei patvirtinti, nei paneigti), kad Didžiojoje gatvėje esančioje Šv. Paraskevos cerkvėje jis pakrikštijo rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį Abraomą Hanibalą.
Vilniuje Petras I praleido mėnesį. Petrui I sužinojus apie rusų pralaimėjimą netoli Jelgavos, dabartinėje Latvijos teritorijoje, jis, kartu su savo pulkais, paliko Vilnių, siekiant sustiprinti savo kariuomenės korpusą Latvijoje.
Adresas: Didžioji g. 2
Plačiau apie Petro I-ojo viešnagę Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Grafomano Vincento Ignaco Marevičiaus namo vieta
Vincentas Ignacas Marevičius (1755-1822) - buvo labai produktyvus, bet menkai amžininkų vertintas ir net išjuoktas literatas. Jo gyvenimas, kurį jis pats nuoširdžiai aprašė, atrodė lyg nesėkmių virtinė. Neturtingas bajoras, nuolat ieškojęs galingųjų paramos ir troškęs „sklypelio žemės“, svajojo apie šeimą ir net buvo sukūręs šeimyninio gyvenimo projektą, tačiau mylimosios jį vis atstumdavo.
1791 m. pradžioje Marevičiaus literatūrinė veikla pagaliau subrandino apčiuopiamų vaisių: dedikavęs vieną veikalą Vilniaus kaštelionui Motiejui Radvilai, jis sulaukė finansinės paramos ir už Radvilos pinigus nusipirko namelį bei žemės prie Lukiškių – Pakalnės gatvėje.
Praėjus kiek daugiau nei metams, 1792 m. gegužės 3 d., savo valdas Marevičius įspūdingai papuošė Konstitucijos priėmimo metinėms: suformavo kalvelę, valdovo garbei pavadintą „Stanislovo kalnu“, o ant jos pastatė dekoracijas, kurios simbolizavo Konstitucijos įtvirtintą visuomenės sąrangą ir luomų vienybę.
Vos po kelių savaičių, veržiantis rusų kariuomenei, rašytojas ir namą, ir sklypą paaukojo Respublikos kariuomenės reikmėms. Negana to, valstybės gynybai skyrė 269 auksinus grynaisiais, knygų už 2000 auksinų ir įsipareigojo pristatyti savanorį su ginkluote, žirgu ir husarišku munduru.
Artimiau su Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimu galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
Lukiškių uostas
Ilgus šimtmečius gabenti prekes vandeniu buvo efektyviausia. Iki XIX a. vidurio, kai ėmė įsigalėti geležinkeliai, pirkliai rinkdavosi laivus, plaustus arba valtis. Tai buvo pigiausias transportas, ypač kai prireikdavo gabenti didesnius kiekius krovinių – javų, medienos, druskos, silkių, vyno, geležies ir kt.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje populiariausi krovininiai laivai – vytinės. Jos Neryje plaukiojo dar XVIII a. pabaigoje. Vytinės būdavo statomos iki 30 metrų ilgio su gana aukštais (iki 1,5 metro) bortais. Toks laivas gali plukdyti 25 tonas krovinių – tiek pat, kiek šių laikų sunkvežimiai.
Vilniaus uostas veikė nuo XVI a. ir visuomet buvo toje pačioje vietoje - Lukiškėse. Krante stovėjo kelios dešimtys sandėlių. Juose saugotos prekės ir laivų įranga – virvės, burės, inkarai.
Visi sandėliai buvo mediniai, kai kurie – su mūriniais rūsiais, vienas kitas – dviejų aukštų. Sandėliai buvo statomi aptvertuose sklypuose su vartais, ant mūrinių pamatų. Turtingiausi pirkliai turėjo po 5–8 sandėlius, dalis jų Lukiškėse dar stovėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje. Sandėliuose saugoti įvairūs kroviniai: statinės su linų sėmenimis, kanapių sėklomis, pluoštu arba aliejumi, odos, lentos, apyniai, druska, silkės ir kt.
Uosto veikla buvo nutrūkusi vienintelį kartą ir gana neilgam – nuo 1655 m. rugpjūčio iki 1656 m. vasaros. Priežastis – pirmoji per visą miesto istoriją Vilniaus okupacija. Jai besibaigiant, 1660 m. vasarą, uostas dar labiau nukentėjo, nes besitraukiantys maskvėnai jį sudegino. Liepsnose pražuvo sandėliai ir daugelis laivų.
Daugiau apie Vilniaus upeivius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Vyriausiojo LDK tribunolo rūmai Vilniuje
Vyriausiasis tribunolas – aukščiausia bajorų luomo apeliacinė teismo instancija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Solidi, rimta įstaiga, įsteigta 1581 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro įsaku. Jos rūmai stovėjo pačiame miesto centre, vos už šimto metrų nuo katedros varpinės. Vyriausiojo tribunolo rūmai buvo nugriauti 1836 m.
Vienas garsiausių XVII a. vilniečių Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) – medikas ir Vilniaus miesto tarėjas – paliko dienoraštį, kuriame sužinome apie vieną Vyriausiojo LDK tribunolo rūmuose įvykusią nelaimę, vos nenusinešusią pastarojo vilniečio ir kitų tuo metu patalpoje buvusių žmonių gyvybių.
Daugiau apie aukščiausiame LDK teisme įvykusią nelaimę galite sužinoti paspaudę šią nuorodą
Žaliasis tiltas
Žygimantas Senasis dar 1529 m. Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui suteikė privilegiją, leidžiančią statyti mūrinį tiltą. Ant jo buvo galima įkurti pirklių krautuves, už jas leista imti mokestį. Mainais vaivada įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti tiltą. Tačiau tilto statybos užsitęsė, nes vaivados pasamdytas italas mūrininkas darbus atliko prastai ir tiltas net tris kartus griuvo.
Dar viena privilegija 1536 m. patvirtinta Vilniaus pilininko Ulricho Hozijaus sūnui Jonui. Jis turėjo pastatyti „didįjį mūrinį tiltą“ per Nerį ir imti mokestį už važiavimą juo. Tiltas buvo pastatytas, tikriausiai mūrinis, bet tikslių dokumentuotų žinių nėra. Aleksandro Gvanjinio (m. 1614) kronikoje apie jį rašoma taip: „Tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis ir pastatytas nemažomis lėšomis.“ Jį sunaikino galingas 1610 m. liepos 1 d. gaisras. Dar vienas tiltas iškilo 1631 m., bet 1655 m. jį sugriovė nuo maskvėnų puolimo besitraukianti LDK kariuomenė. Jis atstatytas 1673 m., bet netrukus dar kartą griuvo. 1684 m. baigtas naujas mūrinis tiltas, kurį nuvertė 1700 m. potvynis. Istorija pasikartojo 1761 m., kai pakilusi Neris vėl nunešė pagrindines tilto konstrukcijas. Miesto valdžia atstatė tiltą ir nudažė žalia spalva. Nuo to laiko, taigi jau du su puse amžiaus, jis vadinamas Žaliuoju.
Apie ambicingą 1673 m. tilto atstatymo projektą, pasibaigusį nesėkme, galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Vaikelio Jėzaus špitolė
XVIII amžiaus antrojoje pusėje beglobiai vaikai tapo vis rimtesniu galvos skausmu Vilniaus miesto bendruomenei ir visų pirma dvasininkijai, nes pamestinukų skaičius išaugo iki keliolikos ir net kelių dešimčių kasmet. Nei XVIII a., nei anksčiau valstybė nesirūpino paliktais vaikais ir skurstančiais žmonėmis, globos institucijos atsirasdavo tik elito ir bendruomenių pastangomis.
1786 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiajame tribunole pasirodė Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė, siekdama suteikti būtiną prieglobstį likimo paliktiems vaikams, vaivadienė būsimajai Vaikelio Jėzaus špitolei padovanojo žemės sklypą ir tuščią mūrnamį už Subačiaus vartų.
Per penkerius metus ant kalno, šalia misionierių vienuolyno ir bažnyčios, iškilo didelis dviaukštis pastatas su erdviu kiemu, aptvertu aukšta mūrine tvora. Per tą laiką naujoji institucija susilaukė gausios kitų geradarių, tarp jų ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, paramos. Buvo nuspręsta, kad špitolėje darbuosis gailestingosios seserys šaritės, prieš beveik pusę amžiaus pradėjusios slaugyti ligonius Savičiaus gatvėje ir turėjusios ilgametę vaikų globos patirtį.
Galiausiai 1791 m. spalio 17 d., pirmadienį, naujoji špitolė atvėrė duris. Globos namuose apsigyveno daugiau nei 100 berniukų ir mergaičių. Tų pačių metų lapkričio 29 d. kunigas Adalbertas Czerechowskis pakrikštijo pirmąjį prie špitolės vartų paliktą vaiką ir davė jam Tomo vardą.
Daugiau apie pamestinukų globą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Skulptūra lietuviškam skalikui
XVI a. Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjo ne tik žmonių skleidžiami garsai. Šurmulį papildė ir šunų lojimas, inkštimas bei urzgimas. LDK valdovai ir jų šeimos nariai laikė įvairių veislių mažus dekoratyvinius šunelius, o taip pat išskirtinius medžioklinius šunis. Jie keliavo drauge su šeimininkais kaip draugiški kompanionai arba madingi aksesuarai.
Šunys buvo viena vertingiausių dovanų, kuriomis keitėsi Europos valdantieji. Kambarinių šunų turėjo visi paskutinieji Jogailaičiai – nuo Aleksandro (1461–1506) iki Žygimanto Augusto (1520–1572). Šunų laikė ir Steponas Batoras (1533–1586) bei pirmasis Vazų dinastijos atstovas Zigmantas (1566–1632), o taip pat valdovų žmonos: karalienės Bona Sforza (1494–1557) ir Barbora Radvilaitė (apie 1522/1523–1551).
Tačiau didžiausi šunų būriai (nuo 100 iki 200, daugiausia medžioklinių skalikų ir kurtų) buvo laikomi ne Valdovų rūmuose, o karališkosiose šunidėse. Pirmosios šunidės buvo įrengtos gana toli už miesto – dabartiniuose Valakampiuose, šalia valdovo vasaros rezidencijos. Prieš 1553 m. jos iškeltos į dešinį Neries krantą – tarp dabartinių Žaliojo ir Mindaugo tiltų, kur stovėjo žvejų nameliai, plytinė ir stiklo dirbtuvės.
Šunidėse gyvūnais rūpinosi specialūs dvaro tarnai – kelių rangų šunininkai: vieni dresuodavo, kiti vesdavo į medžiokles, dar kiti ruošdavo ėdalą. Aleksandrui Jogailaičiui dirbo 18 šunininkų. Tarp 20 Žygimanto Augusto šunininkų jau buvo keli užsieniečiai (italai ir vokiečiai). Šunininkai, be kita ko, lydėdavo dovanojamus gyvūnus į kitus dvarus arba užsienį.
Sužinokite daugiau apie keturkojus valdovų augintinius paspaudę šią nuorodą
Fejerverkų paleidimo vieta
Fejerverkai įvairių švenčių proga Europoje rengiami jau kelis šimtus metų, o jų paskirtis – žavėti ir stebinti žiūrovus. Pasaulietiniu pasilinksminimu fejerverkai tapo XV amžiuje, o ypatingos reikšmės įgavo baroko epochoje.
„Dirbtinės ugnys“, imituojančios žaibo blyksnius ir griaustino trenksmą, kūrė dangaus galybių įspūdį. Baroko epochoje šviesa buvo svarbus proginės puošybos elementas, stiprinantis teatrališkumo efektą. Baroko epochoje fejerverkus kartu su skulptoriais bei architektais projektavo ir karo inžinieriai.1650-aisiais LDK karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus parengtas „Didysis artilerijos menas“ beveik 200 metų buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje. Knygoje fejerverkams skirtas visas skyrius.
Barokiniai fejerverkai trukdavo 3–4 valandas. Jie buvo komponuojami iš kelių aktų, lyg draminis pasirodymas. Kiekviename akte įsižiebdavo vis kitokios figūros. Fejerverkams dažnai būdavo parenkama vieta prie upės, nes vandenyje atsispindinčios ugnys stiprino efektą, „sudarydavo antrojo žvaigždėto dangaus regimybę“. Vilniuje fejerverkai buvo organizuojami abiejuose Neries krantuose (ties arsenalu), kartais – upėje.
Apie Vilniaus dangų skrodusius fejerverkus sužinokite daugiau paspaudę šią nuorodą
Valdovų rūmai
Pirmieji mūrai dabartinėje Valdovų rūmų vietoje iškilo kunigaikščių Vytenio (apie 1295–1316) ir Gedimino (1316–1341) valdymo laikais, Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo Lietuvoje metais. Jau tuomet šioje vietoje susiformavo autonomiška mūrinė pilis su gynybinėmis sienomis, kuri tapo vėlesnės didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtros vieta.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po 1419 m. gaisro rekonstravo Vilniaus pilis. Nepaisant to iki pat XV–XVI amžių sandūros su Vilniaus Žemutinėje pilis, kaip rezidencija, konkuravo su Aukštutinės pilies rūmais bei Trakų salos pilimi. XV a. pabaigoje, Aleksandrui Jogailaičiui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1492–1506), buvo pereita prie sėslesnių rezidavimo formų. Manoma, kad būtent Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpiu Žemutinė pilis patapo pagrindiniais rezidenciniais rūmais.
Prie tolimesnės Valdovų rūmų plėtotės itin smarkiai prisidėjo Žygimantas Senasis ir jo žmona Bona Sforca. Jų valdymo laikotarpiu rūmai įgavo renesanso architektūros bruožus. Sekantis rūmų raidos etapas siejamas su paskutiniuoju Jogailaičiu - Žygimantu Augustu. 1544 m., jam tapus faktiniu LDK valdovu, prasidėjo didelio masto statybos darbai. Jų metu buvo pastatytas šiaurės vakarų rūmų korpusas, suformavę uždarą rūmų vidinį kiemą.
Paskutinis Vilniaus rūmų klestėjimo periodas siejamas su Žygimanto Vazos ir Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiais. Po 1610 metų Vilniaus gaisro nukentėję rūmai buvo remontuojami. Vėliau Vazų iniciatyva rūmai buvo papuošti barokinei architektūrai būdingomis formomis.
1655 metais Vilnių užėmė maskvėnai, rūmai buvo smarkiai apgriauti ir niekada nebebuvo atstatyti. XVIII a. čia apsigyvendavo miestiečiai ir neturtingi bajorai. Kol galiausia, XVIII-XIX a. sandūroje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija buvo nugriauta.
Adresas: Katedros a. 4