Liūdna vaikystė Našlaičių gatvėje

Buvo 1781 metų liepos 22 dienos, ketvirtadienio, rytas. Žengdamas anuomet totorių gausiai apgyvendintu Lukiškių priemiesčiu, praeivis išgirdo vaiko verksmą ir tarp išnokusių kviečių rado greičiausiai naktį arba ankstyvą rytą paliktą berniuką. Kad kūdikis nemirtų nepakrikštytas, jis tą pačią dieną buvo atneštas į Šv. Jonų bažnyčią. Čia jėzuitas ir karaliaus astronomas Andriejus Strzeckis kūdikiui davė Jokūbo vardą, o jo krikštatėviais tapo bajoras Matas Lozovskis ir jo žmona Marijona. 

Tiek apie Jokūbą ir težinome. Jis – vienas iš šimtų pamestinukų, kuriuos nevilties apimtos motinos palikdavo prie vienuolynų ir špitolių vartų, vilniečių namų durų, gatvėse ir aplinkiniuose miškuose bei laukuose. Dauguma kūdikių mirdavo, o metrikų knygoje kunigas įbrėždavo kryželį.

Pamestinukai susilaukė dvasininkų dėmesio

XVIII amžiaus Vilnius – nedidelis miestas, lyginant su kitomis Europos sostinėmis, todėl ir pamestinukų čia būdavo randama kur kas mažiau. Po didžiojo maro (1709–1710 m.) sunkiai atsigaunančioje sostinėje kasmet būdavo pakrikštijama vos keletas paliktų vaikų. Tačiau antrojoje amžiaus pusėje beglobiai vaikai tapo vis rimtesniu galvos skausmu miesto bendruomenei ir visų pirma dvasininkijai, nes pamestinukų skaičius išaugo iki keliolikos ir net kelių dešimčių kasmet. Tai miestiečius ir dvasininkus skatino mąstyti apie atitinkamas globos institucijas. 

Kita vertus, buvo mėginama apeliuoti į nesantuokinių vaikų motinas. 1771 metų kovo 2 d. „Gazety wileńskie“ (Vilniaus laikraščio) numeryje buvo išspausdinta tokia žinutė: „Steigiamos naujos labdaringos fundacijos vyresnysis įspėja ir rekomenduoja motinoms nusidėjėlėms, kad pasigailėtų savo vaisių. Nes iš dvidešimt keturių pamestinukų, priimtų į naująją prieglaudą, kone pusė yra sužaloti.“

“

Prie globos institucijų būdavo formuojamos keliolika ar net kelias dešimtis žindyvių jungiančios bendruomenės. Pamestinukų žindyvėmis dažniausiai tapdavo mieste ir priemiesčiuose gyvenančios moterys, už šį darbą joms būdavo atlyginama.

Norint išsaugoti pamestinukų gyvybes pirmiausiai reikėjo pasirūpinti pienu. Todėl prie globos institucijų būdavo formuojamos keliolika ar net kelias dešimtis žindyvių jungiančios bendruomenės. Pamestinukų žindyvėmis dažniausiai tapdavo mieste ir priemiesčiuose gyvenančios moterys, už šį darbą joms būdavo atlyginama.

Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 metų liepos 30 d. laiške Šv. Jonų bažnyčios klebonui Adomui Ancypai rašė: „Iš savo ganytojiško jautrumo Vilniuje įsteigėme naują fundaciją pamestinukams ir vaikams, kurie neturi galimybių pragyventi. Tuo tikslu prašome didžiai maloningojo pono pagalbos ir įpareigojame, kad savo parapijoje atrinktumėte žindyves, galinčias maitinti vaikus, sveikas, karštai tikinčias ir pilnas meilės artimui. […] kiekvienai žindyvei už jai patikėto vaiko maitinimą ir išlaikymą per poną bus mokama po aštuonis auksinus kiekvieną mėnesį.“

Ponios Oginskienės iniciatyva

Vis dėlto augant miestui ir pamestinukų skaičiui įprastų priemonių nebepakako. Nei XVIII a., nei anksčiau valstybė nesirūpino paliktais mirštančiais vaikais ir skurstančiais žmonėmis, globos institucijos atsirasdavo tik elito ir bendruomenių pastangomis. Turtingieji ir galingieji, savo ruožtu, turėjo savų sumetimų: taip jie jautėsi dorais krikščionimis, vykdančiais biblinį artimo meilės priesaką, užsitikrindavo greitesnį išganymą, augino prestižą kitų akyse ir demonstravo finansinę galią.

“

Nei XVIII a., nei anksčiau valstybė nesirūpino paliktais mirštančiais vaikais ir skurstančiais žmonėmis, globos institucijos atsirasdavo tik elito ir bendruomenių pastangomis.

1786 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiajame tribunole pasirodė Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė, kuri tokiais žodžiais išreiškė savo valią: „Aš, Oginskienė, Trakų vaivadienė, iš Dievo gailestingumo nugyvenusi jau netrumpą gyvenimą pasaulyje, niekada negalėjau sausomis akimis stebėti, nei ramia širdimi pakelti to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje tarp gausiai aprūpintų fundacijų nėra jokios globos ir prieglaudos nei be pragyvenimo šaltinio vargstantiems, gatvėse valkataujantiems ir kone iš bado mirštantiems našlaičiams, nei tėvų paliktiems kūdikiams.“ Siekdama ištaisyti šią neteisybę vaivadienė būsimajai Vaikelio Jėzaus špitolei padovanojo žemės sklypą ir tuščią mūrnamį už Subačiaus vartų.

Per penkerius metus ant kalno, šalia misionierių vienuolyno ir bažnyčios, iškilo didelis dviaukštis pastatas su erdviu kiemu, aptvertu aukšta mūrine tvora. Per tą laiką naujoji institucija susilaukė gausios kitų geradarių, tarp jų ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, paramos. Buvo nuspręsta, kad špitolėje darbuosis gailestingosios seserys šaritės, prieš beveik pusę amžiaus pradėjusios slaugyti ligonius Savičiaus gatvėje ir turėjosios ilgametę vaikų globos patirtį.

Galiausiai 1791 m. spalio 17 d., pirmadienį, naujoji špitolė atvėrė duris. Nors iki tol sostinėje buvo įsteigta daugiau nei dvidešimt špitolių, šis įvykis susilaukė kur kas didesnio atgarsio ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje. Tų pačių metų lapkričio 5 d. „Gazeta narodowa i obca“ (Tautinio ir užsienio laikraščio) numeryje buvo išspausdinta nedidelė žinutė: „Ponia Jadvyga Teresė Oginskienė, Trakų vaivadienė, didžių dorybių ir privalumų dama, [už savo] dideles lėšas įsteigusi Vaikelio Jėzaus špitolę, surengė viešą vaikų perkėlimą iš senosios špitolės į naująją […].“ 

Globos namuose apsigyveno daugiau nei 100 berniukų ir mergaičių. Tų pačių metų lapkričio 29 d. kunigas Adalbertas Czerechowskis pakrikštijo pirmąjį prie špitolės vartų paliktą vaiką ir davė jam Tomo vardą. 

Viltis tarp mirčių ir smarvės

Garsas apie naująją instituciją pasklido labai greitai ir Vaikelio Jėzaus špitolė tapo pagrindine vieta, kur būdavo paliekami vaikai. Špitolėje per pirmąjį dešimtmetį pakrikštyta kur kas daugiau pamestinukų nei keliose Vilniaus parapijose per visą XVIII amžių.

1795 m. birželio 16 d. Vilniaus vaivadijos špitolių komisijos posėdyje kalbėta apie padėtį Vaikelio Jėzaus špitolėje: „Vizituodama špitoles komisija […] nuolat randa sergančių vaikų; toje špitolėje palaikoma pakankama vidaus tvarka ir švelniai rūpinamasi vaikais, visgi, nepaisant visų šių pastangų, per penkias savaites mirė septyni vaikai, o šios nesveikatos ir dažnų mirčių priežastis, rodosi, yra tai, kad iš miesto vežamas mėšlas, bjaurios šiukšlės ir dvokiančios srutos verčiamos po špitolės langais […], pūnančių atliekų ir mėšlo smarvė per langus patenka į žindyvių ir vaikų kambarius.“ 

Komisija nutarė teritoriją apsodinti karklais.

Suaugę pamestinukai vargiai galėjo tikėtis gero gyvenimo (nesantuokiniams vaikams kai kurie keliai buvo uždaryti, pavyzdžiui, jie negalėjo tapti pilnateisiais amatininkų cechų nariais), tačiau vienuolės ir vienuoliai stengėsi, kad jie įgytų bent šiokių tokių žinių ir gebėjimų. Prie špitolės veikusioje mokykloje kunigai misionieriai mokė rašyti ir skaityti, aiškino tikėjimo pagrindus. Berniukai pramokdavo įvairių amatų, o mergaitės ‒ siūti ir skalbti. Buvo tikimasi, kad tai padės išvengti gyvenimo klystkelių. Deja, apie špitolėje augusių vaikų vėlesnį gyvenimą beveik nieko nežinoma.

Martynas Jakulis