Viešieji egzaminai Vilniuje – reklama mokymo įstaigai
Viešo egzaminavimo tradicijos Vilniaus universitete labai senos. Universitetas nuo pat įsteigimo turėjo būti atviras visuomenei, o popiežiaus Grigaliaus XIII bulėje 1579 m. buvo įrašyta nuostata, kad menų, filosofijos ir teologijos bakalauro, licenciato, daktaro ir magistro laipsnius galima suteikti tik po egzamino ir viešo disputo, kuriame privalo dalyvauti penki profesoriai. Viešus egzaminus numatė ir jėzuitų mokymo modelis „Ratio studiorum“ (1599).
Nuo Kinijos iki Prūsijos
Egzaminavimo raštu tradicija susiformavo Rytų Azijoje. Žinoma, kad Kinijos imperijoje jau II a. pr. Kr. taip buvo tikrinamos būsimųjų valstybės tarnautojų žinios. Kandidatai turėjo atsakyti į klausimus pateikdami aštuonių dalių esė.
“
Daugelyje Europos universitetų egzaminus studentai ilgą laiką laikė žodžiu. Tekdavo atsakinėti į klausimus, diskutuoti, apginti tam tikras tezes ir net vesti viešas paskaitas.
Daugelyje Europos universitetų egzaminus studentai ilgą laiką laikė žodžiu. Tekdavo atsakinėti į klausimus, diskutuoti, apginti tam tikras tezes ir net vesti viešas paskaitas. Tačiau nuo XVIII a. vidurio, studentų skaičiui gerokai išaugui, Prūsijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse egzaminai vis dažniau vyko raštu, juolab kad kai kurioms disciplinoms (pvz. matematikai) tai buvo būtina.
O vertinimo pažymiais koncepcija įdiegta pačioje XVIII a. pabaigoje Kembridže.
Netobulėsi – būsi eiliniu kunigu
Mūsų dienas pasiekė tik pavieniai fragmentai medžiagos, susijusios su Vilniaus universitete organizuotais egzaminais. Pavyzdžiui, išliko studentų egzaminų registracijos knygos: „Nepaprastoji provincijolo knyga“ (1585–1642), „Vilniaus jėzuitų kolegijos teologų ir filosofų egzaminai“ (1688–1773). Jos leidžia susidaryti įspūdį apie čia taikytą egzaminavimo modelį.
Studentams egzaminus tekdavo laikyti nuo pirmojo kurso – norint pereiti į aukštesnį arba pakeisti studijų dalyką. Pavyzdžiui, jei filosofijos studijas pradėjęs studentas nepasiekdavo vidutinio lygio, jis negalėdavo imtis scholastinių studijų ir turėdavo apsiriboti moralinės teologijos minimumu, tinkamu eiti kunigo pareigas.
Egzaminuojant dėl perkėlimo iš kurso į kursą turėjo dalyvauti būsimasis studento dėstytojas, o egzaminas dažniausiai būdavo uždaras, jis vykdavo mokslo metų viduryje – vasarį.
Pretenduojant į akademinį laipsnį dažną kartą tekdavo dalyvauti viešajame filosofiniame arba teologiniame dispute ir apginti tezes. Šiais laikais įprasta daktaro disertacijos gynimo procedūra anuomet nebuvo taikoma.
Tūkstančiai „laipsniuotų“ absolventų
“
Rankraštinėje „Akademijos laurų“ knygoje suregistruota daugiau kaip 4000 žmonių, 1583–1781 m. Vilniaus universitete baigusių filosofijos, teologijos, civilinės ir kanonų teisės studijas ir įgijusių bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius. Beveik 2500 baigė laisvųjų menų ir filosofijos studijas, dar 400 – teologiją, likusieji – teisę.
Viešajame dispute teoriškai galėjo dalyvauti bet kuris Vilniaus pilietis, bet teisę klausinėti ir reikšti nuomonę turėjo tik atitinkamo išsilavinimo asmenys: profesoriai, teologai ir laisvųjų menų magistrai arba mokslingi jėzuitai. Kandidatas į mokslo laipsnį turėdavo išdėstyti svarbiausius teiginius bei išvadas, o vėliau pasisakydavo oponentas ir kiti disputo dalyviai. Siekta, kad kandidatas gebėtų formuluoti problemą ir jos sprendimo variantus, pajėgtų apginti savo nuomonę.
Rankraštinėje „Akademijos laurų“ knygoje suregistruota daugiau kaip 4000 žmonių, 1583–1781 m. Vilniaus universitete baigusių filosofijos, teologijos, civilinės ir kanonų teisės studijas ir įgijusių bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius. Beveik 2500 baigė laisvųjų menų ir filosofijos studijas, dar 400 – teologiją, likusieji – teisę. Kaip ir šiais laikais, studijas baigdavo anaiptol ne visi studentai, dar mažiau jų įgydavo mokslo laipsnius.
Kartais viešasis egzaminas garantuodavo studentui karjerą. Teigiama, jog vyskupas Ignotas Masalskis būtent per egzaminą atkreipė dėmesį į architektą Lauryną Gucevičių ir ėmėsi jį globoti.
Tavo tezės – tavo rūpestis
Beveik du amžius (1579–1762) Vilniuje universitete gyvavo tradicija pateikti spausdintas tezes. Tiesa, tai buvo būtina tik pretenduojant į teologijos daktaro laipsnį, kitais atvejais pakako rankraščio. Leidyba privalėjo pasirūpinti kandidatas. Dažniausiai studentai ieškodavo mecenatų ir į egzaminą atsinešdavo knygelę arba didelio formato lapą. Toks leidinys neretai būdavo dedikuojamas jo leidybą finansavusiam žmogui.
Teologijos bakalauro ir licenciato laipsnius studentai galėjo gauti viešai negynę tezių – pakako išlaikyti egzaminą. Tas pat pasakytina apie pretendentus į filosofijos bakalauro ir magistro laipsnius. Į viešus disputus būdavo kviečiami tik gabiausieji, bet ir tai ne visuomet garantuodavo aukštą lygį. Ne veltui viename XVII a. vidurio dokumente rašoma: „Dažnai atsitinka, jog leidžiama ginti nevertiems.“
Įdomybė
Tezių gynimo ir laipsnių suteikimo ceremonija būdavo rengiama Šv. Jonų bažnyčioje arba jėzuitų rezidencijoje Lukiškėse. Ji vykdavo iškilmingai ir neskubant, išskyrus galbūt vienintelį atvejį, kai 1773 m. spalį, sužinojus, jog popiežius ketina panaikinti Jėzuitų ordiną, vienu ypu beveik 150 asmenų buvo suteikti filosofijos, kanonų teisės ir teologijos daktaro laipsniai.
Vieši tapo ir egzaminai
“
Iškilmingiausi viešieji egzaminai būdavo rengiami liepos mėnesį – baigiant mokslo metus. Į egzaminus atvykdavo studentų tėvai ir giminaičiai, o taip pat nemažai garbių svečių, nes kvietimai būdavo išsiuntinėjami įtakingiems bažnytiniams ir pasaulietiniams veikėjams.
Apšvietos epochoje (XVIII a.) ypač siekta universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas atverti visuomenei, parodyti jų naudą ir svarbą. Vilniaus universitetui, tuomet dar jėzuitiškam, tai reiškė perėjimą į kokybiškai naują etapą. Jau nebeapsiribojama viešų disputų rengimu – siekiama informuoti apie studijų turinį, pasiektus ir planuojamus rezultatus. Egzaminai tapo vieši, juos galėjo stebėti politikai, pareigūnai ir kiti elito atstovai.
Iškilmingiausi viešieji egzaminai būdavo rengiami liepos mėnesį – baigiant mokslo metus. Į egzaminus atvykdavo studentų tėvai ir giminaičiai, o taip pat nemažai garbių svečių, nes kvietimai būdavo išsiuntinėjami įtakingiems bažnytiniams ir pasaulietiniams veikėjams.
Nuo XVIII a. septintojo dešimtmečio spausdinti specialūs nedidelio tiražo (apie 100 egz.) leidiniai: „Pažangos įrodymai“, „Metiniai pranešimai“ ir pan. Šiose knygelėse pristatomos studijų ir egzaminų programos, studentų pasiekimai. Jas leido ir Vilniaus universitetas, ir kitos aukšto lygio mokymo įstaigos, pavyzdžiui, Kilmingųjų kolegija ir Pijorų kolegija.
Mokymo programas viešai ėmė skelbti ir unitų bei evangelikų reformatų mokyklos. Taip jos siekė kurti pozityvų įvaizdį ir pritraukti moksleivių.
Konkurencija jėzuitams
Stipria Vilniaus universiteto konkurente tapo 1726 m. sostinėje įsteigta Pijorų kolegija – novatoriška ugdymo įstaiga, 1741 m. po ilgų batalijų uždaryta, bet 1750 m. atgimusi, kai pijorams buvo leista Vilniuje steigti konviktą (dabar sakytume – internatinę mokyklą). Ji buvo visiškai „kamerinė“ (mokėsi vos 24 jaunuoliai), bet prestižinė, nes pijorams savo atžalas patikėdavo bajorijos elitas. Čia buvo mokoma tiksliųjų ir gamtos mokslų, ekonomikos, teisės, užsienio kalbų ir kitų dalykų.
Aukštojo mokslo srityje dominavę jėzuitai labiau propagavo humanitarinį ugdymą. Visuomenei pijorų ir jėzuitų konkurencija buvo naudinga, nes padėjo modernizuoti švietimą.
Kartais dviejų ordinų konkurencija pasireikšdavo netikėtais aspektais. Pavyzdžiui, 1759 m. gruodį pijorai buvo susitarę su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiu Karoliu, kad jis, viešėdamas Vilniuje, dalyvaus Pijorų konvikto studentų egzaminuose. Tačiau jėzuitai „perėmė“ kunigaikštį ir prikalbino jį apsilankyti universitete, kur studentai prancūziškai ir lenkiškai sakė viešas prakalbas. Tiesa, garbusis svečias spėjo užsukti ir pas pijorų studentus.
“
Kartais dviejų ordinų konkurencija pasireikšdavo netikėtais aspektais. Pavyzdžiui, 1759 m. gruodį pijorai buvo susitarę su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiu Karoliu, kad jis, viešėdamas Vilniuje, dalyvaus Pijorų konvikto studentų egzaminuose. Tačiau jėzuitai „perėmė“ kunigaikštį ir prikalbino jį apsilankyti universitete, kur studentai prancūziškai ir lenkiškai sakė viešas prakalbas. Tiesa, garbusis svečias spėjo užsukti ir pas pijorų studentus.
Konkurencija privertė jėzuitus Vilniuje įsteigti Kilmingųjų kolegiją – mokyklą bajorijos elito vaikams, daug kuo panašią į Pijorų kolegiją. Kaip atskira įstaiga Kilmingųjų kolegija gyvavo nuo 1751 metų. Ši elitinė mokykla neteikė akademinių laipsnių, visas dėmesys buvo sutelktas į egzaminų viešinimą. Mokiniai demonstruodavo savo pasiekimus įvairiausiose srityse – nuo retorikos ir filosofijos iki architektūros ir mechanikos.
Vilniaus Kilmingųjų kolegija buvo vienintelė tokio tipo jėzuitiška mokykla LDK. Joje mokyta ne tik matematikos, vokiečių kalbos, istorijos ir geografijos, bet ir prancūzų kalbos. Jos statusas kolegijoje buvo ypatingas. Kalbos mokė iš Prancūzijos išvyti jėzuitai, prancūziškai buvo dėstomos tam tikros disciplinos. Teisės, matematikos, mechanikos ir kituose viešuose egzaminuose moksleiviai su mokytojais ir susirinkusia publika privalėjo bendrauti ir lenkiškai, ir prancūziškai, o pabaigoje prancūziškai visiems padėkodavo. Moksleiviai vaidino prancūziškose komedijose, egzaminuose prancūziškai nagrinėjo lenkiškus veikalus ir vice versa, citavo žymių prancūzų mintis, vertė prancūzų autorių tekstus į lenkų kalbą.
Be to, kolegijos auklėtiniai buvo mokomi fechtuotis, joti, šokti ir piešti.
Aivas Ragauskas
