Kaip Vytautas kartu su Vokiečių ordinu nusiaubė Vilnių

Vytauto, tada dar tik būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, biografijoje esama mažiausiai vieno epizodo, kuris bet kuriam šiuolaikinės demokratiškos valstybės politikui taptu neįveikiamu barjeru siekiant valdžios aukštumų. Bet Vytautas, 1390 m. kartu su Vokiečių ordino riteriais puolęs Vilnių ir žudęs Kreivosios pilies gynėjus, beveik keturis dešimtmečius valdė Lietuvą ir vėliau buvo pavadintas Didžiuoju.

Reise nach Vilnius 

1390 m. vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje vykęs žygis ypatingas tuo, kad kartu su Vokiečių ordino riteriais jame dalyvavo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, o tuomet Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (1367–1413) ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Apgulę Vilnių jie sudegino Kreivąją pilį ir nužudė jos gynybai vadovavusį tikrą Jogailos brolį Kazimierą-Karigailą. Žygis organizuotas nepaisant to, kad Lietuva jau buvo pakrikštyta (1387).

“

1390 m. vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje vykęs žygis ypatingas tuo, kad kartu su Vokiečių ordino riteriais jame dalyvavo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, o tuomet Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (1367–1413) ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas.

1390 m. pradžioje Vytautas antrą kartą pabėgo į Vokiečių ordino valstybę Prūsijoje, nes vėl ėmė konfliktuoti su pusbroliais Jogaila ir Skirgaila. Vytautas aktyviai prisidėjo prie Vokiečių ordino karinių veiksmų prieš Lietuvą. Vasarą imta planuoti žygį į Vilnių.

Pasak Ordino kronikininko Jono Posilgiečio, į Prūsiją atvykęs Derbio grafas Henrikas atsivedė 300 žmonių, įskaitant daug gerų lankininkų. Be to, į žygį išsiruošė Vokiečių ordino maršalas Engelhardas Rabė, Livonijos magistras Venemaras Hazelkampas ir Vytautas su žemaičiais.

Didžiulė kariuomenė Vilniaus link pajudėjo rugpjūtį, o pasiekusi miestą pasistatė du tiltus per Nerį ir apsupo tris gynybines pilis. Apgultis prasidėjo rugsėjo 4 dieną.

Taikinys – medinė pilis

Jonas Posilgietis teigia, kad pirmiausia nusitaikyta į Kreivąją pilį – ji vienintelė buvo medinė. Jos gynybai vadovavo kunigaikštis Karigaila. Jei tikėsime įvairiais to meto šaltiniais, Kreivoji pilis užsiliepsnojo netikėtai. Vėlesni autoriai teigia, kad ji buvo padegta iš vidaus ir tai padarė sąmokslininkai, nes apgulėjai negalėjo jos paimti.

Panašu, kad pilyje įsisiautėjęs gaisras sukėlė paniką. Anot anglų kronikininko Thomo Walsighamo, tuo pasinaudojo Henrikas ir anglų kariai – būtent jie pirmieji šturmavo Kreivąją pilį, o vienas jų virš sienos iškėlė Henriko vėliavą. Šį teiginį patvirtina Henriko sąskaitų knyga, kurioje esama įrašo apie užmokestį anglui, iškėlusiam grafo vėliavą per pilies šturmą.

“

Žmonės ėmė bėgti iš degančios pilies, tarp jų buvo ir Jogailos brolis Karigaila. Bėglius pasitiko Ordino kariuomenė: vienus gaudė ir ėmė į nelaisvę, kitus žudė vietoje, o dalis gynėjų užduso nuo dūmų.

Žmonės ėmė bėgti iš degančios pilies, tarp jų buvo ir Jogailos brolis Karigaila. Bėglius pasitiko Ordino kariuomenė: vienus gaudė ir ėmė į nelaisvę, kitus žudė vietoje, o dalis gynėjų užduso nuo dūmų.

Tuometinio didžiojo komtūro Konrado Valenrodo laiškas Šventosios Romos karaliui Vaclovui rašytas netrukus po Vilniaus apgulties (greičiausiai antrojoje spalio pusėje arba lapkričio pradžioje). Jame teigiama, kad apsuptą pilį kariuomenė puolė šeštąją dieną ir užėmė pirmuoju šturmu. Pilyje užmušta arba sudegė maždaug tūkstantis žmonių. Ten, pabrėžė K. Valenrodas, žuvo ir gerų riterių, keli rusėnų kunigaikščiai bei Lenkijos karaliaus brolis vardu Karigaila. Be to, ties Kreivąja pilimi sugauta maždaug du tūkstančiai žmonių – jaunų ir senų. 

Stengtasi užimti ir likusias dvi pilis, tačiau to padaryti nepavyko. Kariuomenė prie Vilniaus išbuvo penkias savaites be dviejų dienų (iki spalio 7-osios) ir grįžo į Prūsiją.

Skirtingos Karigailos mirties versijos

Vienu svarbiausių apgulties įvykių tapo kunigaikščio Karigailos mirtis. Apie ją lakoniškai užsimena to meto naratyviniai šaltiniai. Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, jog paėmus pilį „tarp daugelio užmuštųjų buvo ir karalius, vardu Karigaila“. O Gniezno arkidiakono kronika teigia, kad užsidegus Kreivajai piliai Karigaila krito kartu su daugybę karių.

Jogaila dėl savo brolio mirties kaltino vokiečių riterius, tačiau didysis komtūras K. Valenrodas atvirame laiške vokiečių kunigaikščiams, rašytame 1390 m. gruodžio 8 d., nurodė, kad užėmus pilį kilo sąmyšis, o kunigaikštis nužudytas, nes jo niekas neatpažino. Dėl to K. Valenrodas labai apgailestavo ir teigė, kad jam būtų buvę parankiau Karigailą turėti gyvą, nes būtų galėjęs išpirkti Lietuvoje nelaisvėje laikytus Ordino karius.

Dar viename K. Valenrodo laiške, 1391 m. sausio pradžioje rašytame Lenkijos karalienei Jadvygai, teigiama, kad apie kunigaikščio Karigailos žūtį niekas nežinojo, kol apie jo mirtį nepranešė kažkokie iš kitos pilies atbėgę lietuviai.

Po gerų dviejų dešimtmečių, 1416 m., Konstanco bažnytiniame susirinkime Lenkijos karaliaus Jogailos delegacija pateikė daug skundų prieš Vokiečių ordiną. Viename jų rekonstruota 1390 m. Vilniaus apgultis, itin vaizdžiai nupasakotas Karigailos nužudymas ir pirmą kartą užsiminta apie tai, kad nukirsta kunigaikščio galva pamauta ant ieties ir nešiota po pilies teritoriją, o su mirusiojo kūnu elgtasi nepadoriai. Ordino atstovai tada aiškino, kad karaliaus brolis žuvo neatpažintas, kartu su kitais gynėjais.

“

Dar vėliau, XVI a. trečiajame dešimtmetyje, vadinamojoje Bychovco kronikoje Kreivosios pilies užėmimas ir Karigailos sugavimas priskiriamas Vytautui. Ir Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ dėl kunigaikščio mirties kaltinamas ne Ordinas, o Vytautas – tai jis įsakęs nukirsdinti pas jį atvestą pusbrolį ir užmauti jo galvą ant ieties.

Dar vėliau, XVI a. trečiajame dešimtmetyje, vadinamojoje Bychovco kronikoje Kreivosios pilies užėmimas ir Karigailos sugavimas priskiriamas Vytautui. Ir Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ dėl kunigaikščio mirties kaltinamas ne Ordinas, o Vytautas – tai jis įsakęs nukirsdinti pas jį atvestą pusbrolį ir užmauti jo galvą ant ieties. Epizodą atkartojo Albertas Vijūkas-Kojalavičius: „Čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprasti žiauri.“

Antanas Petrilionis