Sapiegų rūmai Antakalnyje – neišsipildžiusių užmojų paminklas

Karališkos ambicijos

Nuo tada, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasistatė savo medžioklės pilaitę Viršupyje, miškinga Neries pakrantė, besidriekianti nuo Vilniaus žemutinės pilies iki valdovo pamėgtų užmiesčio rūmų, tapo svarbia, tankiai apgyvendinta priemiesčio teritorija. Antakalnio vardas jai prigijo, matyt, dėl kalvoto reljefo, kurio teikiamas galimybes gerai išnaudojo XVII a. pab. šioje vaizdingoje vietoje vasaros rezidencijas pamėgę statytis didikai.

“

Karališko užmojo rezidencija turėjo prilygti tuometinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio meniniams projektams, o gal juos net pranokti.

Viena garsiausių tokių rezidencijų iškilo 1689–1705 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos pastangomis. Šis didikas dėl savo galių, turtų, įtakos ir ambicijų anuomet buvo laikomas nekarūnuotu, faktišku Lietuvos valdovu. Jis atvirai demonstravo siekį užimti Lenkijos bei Lietuvos valstybės sostą. Manoma, norėdamas pademonstruoti tinkamumą tokioms pareigoms, jis ir ėmė statyti Antakalnio ansamblį, kurio realizacijai pasitelkė žymiausius tuo metu Lietuvoje dirbusius italų kilmės menininkus – architektą Džambatistą Fredianį, skulptorių Džovanį Pjetrą Pertį, tapytoją Mikelandželą Palonį. Karališko užmojo rezidencija turėjo prilygti tuometinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio meniniams projektams, o gal juos net pranokti.

Į rezidencijos sienas „įmūryti“ Sapiegos nuopelnai Tėvynei

Supirkęs iš įvairių savininkų didžiulį žemės sklypą kartu su jame buvusiais pastatais, K. J. Sapiega sumanė ne tiek didingą, kiek žavingą ir puošnų ansamblį, kurį sudaro rūmai ir pagalbiniai statiniai, itališko tipo, reguliaraus išplanavimo parkas, puoštas vartais, fontanais bei skulptūromis, ir trinitorių vienuolynas su Viešpaties Jėzaus bažnyčia. Vienuolyno fundacija turėjo pabrėžti ne tik K. J. Sapiegos pamaldumą, bet ir jo, kaip kariuomenės vado, rūpestį savo karių gerove.

“

Griuvėsių atstatymo, rūmų atnaujinimo motyvas nėra atsitiktinis – norėta išryškinti K. J. Sapiegos, kaip karų nuniokoto krašto atgaivintojo, jo gerovės atkūrėjo nuopelnus.

Šio ordino vienuoliai savo pašaukimu laikė į turkų nelaisvę patekusių krikščionių karių išpirkimą. Rūmai pastatyti rekonstruojant ir išplečiant senesnį, XVII a. pr. sumūrytą pastatą, priklausiusį Vilniaus pilininkui Petrui Nonhartui, prižiūrėjusiam didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atstatymo darbus po 1610 m. miesto gaisro. Vėliau rūmai priklausė žymių LDK giminių nariams – Naruševičiams, Tiškevičiams, Pacams. Neatsitiktinai K. J. Sapiega rūmų fasade įmūrijo jų statybos pabaigą įamžinančią lentelę su 1691 m. data ir įrašu, skelbusiu, kad „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos.“ Griuvėsių atstatymo, rūmų atnaujinimo motyvas nėra atsitiktinis – norėta išryškinti K. J. Sapiegos, kaip karų nuniokoto krašto atgaivintojo, jo gerovės atkūrėjo nuopelnus. Iškalbingą to meto visuomenėje architektūros kalbą liudija anoniminis 1659 m. Krokuvoje išleisto veikalo „Trumpas namų, rūmų, pilių statybos mokslas“ autorius, raginęs Abiejų Tautų Respublikos didžiūnus pagal padėtį ir galimybes turėti kuo puikesnius namus, nes savos rezidencijos ar gražios sodybos kūrimas – reikšmingas nuopelnas Tėvynei, jos puošimas ir turtų gausinimas.

Grakštūs baroko rūmai

Sapiegų ansamblis Antakalnyje buvo kuriamas pagal baroko architektūros principus, orientuojantis į tuo metu aristokratų sluoksniuose madingą prancūzų karaliaus Liudviko XIV stilių ir italų barokinių vilų madas. Įkomponuoti upės link besileidžiančio parko gale, ant centrinės parko ašies, rūmai išsiskyrė savita architektūrine kompozicija. Pagrindinio fasado kompozicija atrodo griežtai simetriška (to reikalavo anuometinis skonis), tačiau ji slepia asimetrišką, nereguliarios struktūros pastato tūrį. Rūmai buvo dviejų (vietomis – trijų) aukštų su patalpomis mansardiniame aukšte, o kampiniai paviljonai – keturių aukštų. Lenkti, grakštūs šių paviljonų stogai ir pusapvalis pagrindinio fasado frontonas teikė rūmų siluetui įmantrumo. Pastatas iškeltas ant aukšto cokolio, į pagrindinį portalą vedė dvipusiai laiptai, padėję kurti iškilmingumo nuotaiką. Beveik visos patalpos rūmų antrame aukšte tarp savęs susisiekė, tuo tarpu pirmame ir kituose aukštuose – ne. Antrame aukšte ypač išsiskyrė didžioji salė, puošta lipdiniais ir tapytu plafonu. Tapybos, lipdinių, puošnių koklių krosnių, židinių buvo ir kitose patalpose. Rūmų fasadų puošyboje panaudoti klasikinės orderinės architektūros elementai – rustuotas pirmas aukštas, piliastrai, platus karnizas su puošniu frizu. Šoniniuose fasaduose svarbi kompozicinė reikšmė suteikta atviroms dviaukštėms galerijoms, kūrusioms ryškius šviesokaitos efektus.

Ką pasakoja lipdiniai?

Svarbiausias fasadų puošybos elementas – sodri stiuko lipdyba, sutelkta daugiausia apie reprezentacinio, antrojo aukšto langus, virš durų ir frontone. Tokia gausi puošyba rūmų išorėje nebuvo dažnas reiškinys, ji aiškiai išreiškia reprezentacinį pastato pobūdį, demonstruoja rūmų savininko skonį ir finansines galimybes. Iki mūsų dienų išliko didžioji dalis antro aukšto langų puošybos. Iš panaudotų motyvų ir elementų, taip pat iš parko vartų puošybos bei rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų detalių galima ne tik spręsti apie aukštą meninį rūmų įrangos lygį, bet ir „perskaityti“ rūmų puošybos temas. Čia persipina pergalės ir taikos, poilsio gamtos prieglobstyje ir gerovės temos, per mitologines (Heraklis, Olimpo dievai) ir alegorines („Susivaldymas“, „Tvirtumas“) figūras buvo išreiškiamos rūmų savininko dorybės ir didvyriškumas. Antikos stiliumi sukurti Sapiegų giminės atstovų (ir rūmų statytojo) portretai rūmų fasade vaizdžiai primena Lietuvos didikų puoselėtą kilmės iš romėnų teoriją. Tai, kad antikos palikimas to meto kultūroje funkcionavo kaip gyvas, aktualus paveldas, rodo Antakalnio rūmų statybas prižiūrėjusio K. J. Sapiegos patikėtinio Samuelio Venslauskio žodžiai 1692 m. laiške. Darbams einant į pabaigą, jis kvietė K. J. Sapiegą atvykti į Antakalnį elegiškais Horacijaus odės Septimijui žodžiais: ille te locus et beatae postulant arces (liet. „Ta vieta ir palaimintos viršūnės kviečia tave“).

Rūta Janonienė

Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius, 2012